X karta

Praėjus penkiolikai metų po to, kai Douglaso Couplando romanas „X karta. Pasakojimai akceleracijos visuomenei“ buvo pirmą kartą išleistas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir rašytojo gimtojoje Kanadoje, visi pagyrimo žodžiai šiam romanui yra pavėluoti ir vargu ar iš viso reikalingi. Sau skirtus ditirambus Couplandas susirinko dešimtajame dešimtmetyje, kai iš mažai kam žinomo žurnalisto ir popkultūros apžvalgininko „Vancouver“ ir „Western Living“ žurnaluose virto pasaulinio garso rašytoju, stilingai pristatančiu savo tekstus MTV reklaminiuose klipuose ir komercinių televizijų pokalbių laidose. Pirmojo romano šlovės pėdsakais sekė „Šampūno planeta“ (1992 m.), „Gyvenimas po Dievo“ (1994 m.), „Mergina komoje“ (1998 m.), „Dievas nekenčia Japonijos“ (2001 m.), „Ei, Nostradamai“ (2003 m.), „Eleonora Rigbi“ (2004 m.). Ir tai tik keletas žymiausių prozos tekstų, o kur dar Couplando dramos ir vaizduojamojo meno projektai? Visgi jo kūrybinė legenda ir šiandien siejama su „X karta“ – postmoderniąja socialinės kritikos ir maišto ontologija, sukūrusia naują literatūrinę kalbą XX a. pabaigos Vakarų jaunimui.

Šiaurės Amerikoje Couplandas ne kartą vadintas savo kartos Nostradamu bei antruoju Marshallu McLuhanu. Jo kūryba dėmesinga socialiniams konfliktams, technologijų ir vartojimo kultūrai, žiniasklaidos kultui ir transgresyvios gyvensenos modeliams. Kaip ir Leonardas Cohenas, kitas žymus Kanados rašytojas, Couplandas yra ironiškojo maišto poetas. Jis pašiepia valdžios institucijas, konformistinius ir dažnai beprasmius japių gyvenimo ritualus, vergystę turto dievybei Mamonai. Estetinis Couplando pasaulis moko sukilti prieš metropolius kamuojantį „nesveikų pastatų sindromą“, „maklažais“ virtusių darboviečių infrastruktūrą bei „nusipirktos patirties“ kičą ir ieškoti išsigelbėjimo postmodernios Vakarų visuomenės periferijoje. Kur nors toli toli – pasaulio krašte, apie kurį svajojote vaikystėje.

Taip padarė romano „X karta“ veikėjai – kanadietis Dagas, taip pat amerikiečiai Endis ir Klerė, apsigyvenę atokiame Palm Springso rajone, teikiančiame prieglobstį „nuo to bandos gyvenimo“, kurį, jų nuomone, „gyvena didelė dalis vidurinės klasės atstovų“ (p. 23). Šie jauni žmonės – tai trys X kartos balsai, pabėgę iš merdėjančių asfalto džiunglių ir tvankių kontorų – „galvijų auginimo aptvarų“ – į saulėtąją Kalifornijos dykumą. Jų maištas prieš laikmečio dvasią yra be kompromisų ir be savigailos:

Mes troškom tylos – ir gavome tylą. Atvažiavom čia nusėti žaizdų ir spuogų, mūsų žarnos buvo susimetusios į mazgus, mes manėm, jog vargu ar kada nors galėsim normaliai tuštintis. Mūsų organizmai, prisigėrę kopijavimo mašinų smarvės, skystų tepiklių ir popieriaus kvapo, pavargę nuo nesibaigiančio streso beprasmiame darbe, kurį dirbome nenoromis ir nesulaukdami jokio dėkingumo, atsisakė funkcionuoti. Mus valdė jėgos, vertusios gerti raminamuosius vaistus ir įsivaizduoti, kad apsipirkimas atstoja kūrybiškumą, o šeštadienio vakare išsinuomotos vaizdajuostės pakanka iki visiškos laimės. Bet dabar, kai apsigyvenom čia, dykumoje, viskas tapo kur kas, kur kas geriau (p. 24).

Dagas, Endis ir Klerė – Vakarų visuomenės marginalai, gyvenantys apokaliptine nuojauta ir karštligiškai siekiantys sulaikyti pasaulį savo svajonėmis ir pasakojimais. Iš pažiūros nihilistai ir gal net cinikai, jie yra toji bevardė septinto dešimtmečio karta, kurią anglosaksai dar vadina generation 13, japonai – šin džin rui, o prancūzai – génération bof. Nė vienas iš jų neturi mėgstamo ir gerai apmokamo darbo, santaupų, investicijų ar karjeros planų. Couplando romano veikėjai gyvena visatoje, kurioje, filosofo Jeano Baudrillard’o žodžiais tariant, yra vis daugiau informacijos ir vis mažiau pras¬mės. Todėl viskas, ką šie jauni žmonės turi, yra pasakojimai, kuriais jie dalinasi lyg duona per Paskutinę vakarienę. Kiekvienas iš jų yra tarsi Šeherezada, savo istorijomis sutaupanti laiką, atitolinanti pasaulio katastrofą, mirtį.

Iš esmės „X kartą“ galima būtų pavadinti eschatologiniu romanu. Juolab kad pasaulio pabaiga – tai „nuolat pasikartojantis Dago pasakų prieš miegą motyvas“ (p. 92). Tiek ironizuodami tradicines Vakarų kultūros vertybes – šeimą, santuoką, darbą, – tiek atmesdami japiškos sėkmės kultą, Couplando romano veikėjai ne tik maištauja prieš visuomenę, kurią užvaldė laimės ir tiesos simuliakrai, bet ir ieško išganymo bevaisėje technologijų žemėje. „Padangių valkatomis“ save vadinanti trijulė – tai savita pasakojanti bendruomenė, kažkuo primenanti nuo maro pasislėpusius pasakotojus Giovanni’o Boccaccio „Dekamerone“. Skirtumas tas, jog Boccaccio veikėjai tiki kančias atperkančia humanistinės kultūros ir kurtuazinės meilės galia, o Couplando jaunuoliai pašiepia ir humanistinių idealų, ir artumo poetikos fantomus. Tad ir Klerės romanas su japiu bankininku Tobijumi tėra sąmojinga meilės santykių parodija: praleidusi naktį rožių pataluose, Klerė su pašaipa prisimena savo nuostabą ryte:

O tada La Sienegos bulvare pamačiau didžiulį kartoninį skydą su aerozoliu išpurkštu užrašu „100 rožių tik už 9,95 dolerio“. Mano širdis nusileido į kulnus, lyg lavonas su akmeniu po kaklu, įmestas į Hudsono upę. Tobijas susmuko savo sėdynėje kaip galėdamas žemiau. O toliau buvo dar blogiau. Užsidegė raudona šviesa, ir štai prie mūsų automobilio prisiartina kažkoks tipas iš kioskelio ir sako: „Ponas Tobijas – mano geriausias klientas! Jums labai pasisekė, panele, kad visą laiką gaunant mūsų gėlių iš pono Tobijo!“ (p. 117)

Autoironija yra bene svarbiausias Klerės, Endžio ir Dago pasakojamų istorijų bruožas. Juokdamiesi iš japių gyvenimo būdo ir vartojimo epidemijos keliamos nevilties, šie jauni žmonės juokiasi ir patys iš savęs: iš savo pagiežos neišsipildžiusioms tėvų svajonėms, iš jaunystės, kuri juos išdavė, iš pasaulio, kuris yra „per didelis, kad jį aprašytum“. Taip jų pašaipūs balsai komentuoja ne tik X kartos, bet ir visos Vakarų kultūros istoriją. Couplando romanas yra savotiškas mūsų laikmečio metraštis, bylojantis apie „akceleracijos visuomenės“ nusivylimą praeities iliuzijomis ir dabarties technokratiniu entuziazmu.

Tik Couplando romano veikėjai nėra nei kokie „pasaulio gelbėtojai“, nei postmodernūs mesijai. Jie – tokie pat „nuodėmingi“ vartotojai, kaip ir jų nemėgstami japiai, kaip visa reklamos stabus garbinanti Vakarų visuomenė. Reklaminiai šūkiai, linksmai išbarstyti romano puslapiuose, kuria ironišką atsvarą dvasiniams Endžio, Dago ir Klerės ieškojimams:

SKRAIDYK LĖKTUVAIS, KOL DAR GALI (p. 12)

SUSTABDYK ISTORIJĄ! (p. 68)

RINKIS: ALKANAS GYVENIMAS AR SOTI VERGYSTĖ (p. 92)

EROTIZUOK PROTĄ (p. 118)

STUMK Į VIRŠŲ SAVO INTELEKTO KOEFICIENTĄ (p. 133)

MĖGDŽIOK PATS SAVE (p. 183)

„X karta“ – tai šmaikšti reklamos diskurso parodija, liudijanti vitališką medijos ženklų energiją, kurios labirintuose klaidžioja jaunieji „padangių valkatos“. Taip, jie niekina paslaugų centrą primenančios visuomenės viliones, tačiau net dykumoje neatsispiria „maklažų“ prievartai ir vartojimo „dopingui“. Toks postmoderniojo amžiaus paradoksas: vartotojo sąmonė yra aršiausia savo pačios kritikė.

Tačiau Couplandas moko mus supras¬ti ne tik postmodernios Vakarų visuomenės etosą, bet ir savo paties romaną. Be reklaminių „skanduočių“, tekstas nusagstytas ir naujai sugalvotų sąvokų apibrėžimais, paaiškinančiais savitą X kartos pasaulėjautą ir kalbą. Toks literatūrinis „žodynas“ sąmojingai komentuoja romano personažų veiksmus ir jų pasakojamas istorijas. Sakytum, jis išreiškia ironišką X kartos savimonę:

ISTORINIŲ GRIUVĖSIŲ LANKYMAS: lankymasis tokiose vietose (senos užkandinės, pramoniniai rajonai su dūmijančiais kaminais, Dievo užmiršti kaimai), kuriose laikas atrodo sustojęs prieš daugelį metų. Sugrįžus iš tokių vietų į „dabartį“, patiriamas palengvėjimas (p. 24).

VĖLYVOS JAUNYSTĖS KRIZĖ: psichikos krizė, įvykstanti sulaukus trečios dešimties vidurio: ją dažnai paskatina nesugebėjimas funkcionuoti už mokyklos ar apibrėžtų visuomenės struktūrų ribų ir dar labiau ją sustiprina vienatvės pasaulyje suvokimas. Šią krizę neretai lydi antidepresantų vartojimo ritualas (p. 47).

Be to, Couplandas išmoningai derina grožinės literatūros konvencijas su vaizduojamojo meno principais. Taigi nenustebkime, tekste radę komiksų, vaizduojančių „beveik vienkartinį švedišką stalą“, „dviratininką kurjerį“, „laikiną darbuotoją pagal sutartį“ ir kitus Endžio, Dago ir Klerės pasakojimų ekscentriškuosius personažus. Mediumas, kaip primena McLuhanas, taip pat yra pranešimas. Todėl Couplando romanas skaitytojui atsiveria keliais lygmenimis iš karto: pasakojimų linijas nuolatos pertraukia ir papildo grafiniai vaizdiniai, besikalbantys tarpusavyje ir taip kuriantys informacijos ūką, kuriame mes prasmės ieškome kartu su „padangių valkatomis“. Ne veltui kiekvieno skyriaus pradžioje iš teksto į mus liūdnai žvelgia pilki debesėliai – gal Kalifornijos dykumos dulkės, o gal jos saulę dengiantys šešėliai? Atrodytų, jog „X kartai“ – tik vienas žingsnis iki „vaizduojamojo romano“ žanro (graphic novel), kuris dabar toks populiarus Šiaurės Amerikoje.

Ar beverta stebėtis, kad Couplandas vadinamas literatūriniu pranašu? Nuo tada, kai jis pirmą kartą aprašė X kartą žurnale „Vancouver“ (romaną išleido ketveriais metais vėliau), praėjo beveik du dešimtmečiai, o jo teksto įtaiga, rodos, nė kiek nesumažėjo. Šiame kontekste labai įdomus ir „X kartos“ vertimas į lietuvių kalbą. Romano vertėjai, be abejonės, teko sudėtingas uždavinys surasti Couplando neologizmų prasminių atitikmenų, nepanaikinant subtilaus jo žodžių žaismo ir ironijos žavesio. Tuo vertingesnis lietuviškai prabilusios X kartos argot: tokie naujadarai, kaip „maklažas“ (anglų k. „McJob“), „muzikinis pedantizmas“ („musical hairsplitting“), „proletarų pramogos“ („recreational slumming“) ar „kontoros žiurkių bėgimas“ („sick building migration“), ne tik netrikdo teksto sklandumo, bet ir organiškai pritraukia lietuvių skaitytojo istorinės patirties horizontą. Kūrybiški vertėjos sprendimai net leidžia nepastebėti, jog Ontarijo provincija romane pavirsta valstija (p. 138), nors Kanadoje teritoriniai vienetai yra tik dviejų tipų: provincijos ir teritorijos. Ironiška ir vengrų kilmės amerikietės aktorės Zsa Zsa Gabor transformacija į Ca Ca Gabor (p. 32). Ironiška, nes senosios Holivudo žvaigždės elgesys, deja, niekuo neprimena „cacos“.

Bet tai tik paraštinės pastabos. Daug svarbesnis yra klausimas, kaip gyvens ir „X kartą“ skaitys auganti IPodo karta? Manau, tai įdomu ir pačiam autoriui, naujausią savo romaną pavadinusiam „JPodu“ (2006 m.). Šio romano veikėjams X kartos nuogąstavimai dėl informacijos technologijų prievartos atrodo lyg kokios Nostradamo pranašystės – tokios netikros ir niekam nesuprantamos. O nesuprantamos todėl, kad „JPodo“ personažai patys yra internetinės komunikacijos figūros. Pasaulis čia pavirtęs kompiuteriniu žaidimu, kuriame gyvenimas ir mirtis yra tik virtualios patirtys. Visata – tai kruopščiai sustyguota informacijos technologijų sistema, toks didžiulis JPodas, kuriame pasakotojus pakeitė programinė įranga, o pasakojimus – tinklalapiai ir elektroniniai laiškai. Tai puikiai iliustruoja ir kompiuterinį žaidimą imituojanti romano struktūra. Tekstą reikia žaisti: liesti, spausti, „skaičiuoti“, „peršokti“. Nes judantis skaitytojo žvilgsnis – vienintelis gyvybės liudytojas ir žmogaus išganymo viltis. Kaip ir „X karta“, „JPodas“ yra savalaikis ironiškas atsakas į mūsų ésprit du temps. Tikėkimės, kad jo vertimo nereikės laukti penkiolika metų.