Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas

1968 metais pasirodęs „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ (SCUM Manifesto) laikomas vienu žiauriausių ir beprotiškiausių visų laikų tekstų. Valere Solanas vardą išgarsino tais pačiais metais įvykdytas pasikėsinimas į Andy Warholą, po kurio ji buvo uždaryta į psichiatrinę ligoninę.

Nepaisant visa persmelkiančio įniršio, manifeste skelbiamos reikšmingos idėjos. Šis tekstas pranašintas ne tik kaip per šviesmetį nuo savojo laiko nutolusi radikali feministinė analizė – numačiusi dirbtinį apvaisinimą, pinigų automatus, feministinį sukilimą prieš žeminančią moters reprezentaciją mene, - bet ir kaip stulbinantis skurstančios ir įžeistos moters pykčio liudijimas.

Labiau už viską Valerie Solanas norėjo būti rašytoja. Išplatinti savo kūrinio jai nepasisekė, todėl ji atsigręžė prieš manifeste paskelbtų taikinių metonimijas. Tačiau neužbėkime įvykiams už akių. Grįžkime atgal, kad geriau suprastume, kas yra Valerie Solanas ir ta nieko nereprezentuojanti ir beveik neįmanoma reprezentuoti vieta, kurią ji neišvengiamai užima tekstų sraute. Ji buvo vos įžiūrimas, šmėkliškas taškas ekstremistinės raštijos paraštėse. Jos tekstai buvo persunkti ironijos ir nukreipti į realybę. Įkalinta parazitinės kalbos zonoje, ji perėmė kenkėjišką kalbėjimo būdą: priešinosi neapykantos kalbai ir kartu naudojosi panašiomis išraiškos priemonėmis. Galima buvo tikėtis, kad ji pasirinks šešėlinę išstumtą kalbą ir, išsakydama tai, kas neišsakoma, atvers stulbinančios įtampos lauką, o paskui išnyks patvirtindama tai, ką išdrįso pasakyti. Ji galėjo sukurti seksualinę hermeneutiką bent jau kalbos žaidimų lygmenyje. Tačiau Solanas atsisakė pripažinti, kad yra kaip nors susijusi su vyrų sukurtais kalbos žaidimais ir kad norėtų juose dalyvauti. Turbūt galima teigti, kad ji pasirinko poziciją esančią anapus neapykantos kalbos. Jos verbalines atakos buvo nutaikytos į tai, kas atrodė visiškai nepavojinga. Ar, kitaip tariant; to, ką ji laikė grėsme ir prieš ką mobilizavo savo lingvistinius išpuolius, iki tol nebuvo paisoma. Tai netgi nebuvo atpažinta: „dauguma filosofų turi drąsos pripažinti, kad vyrams būdingi žmogiškieji trūkumai, tačiau neišdrįsta pripažinti, kad jie būdingi tik vyrams. Todėl vyro būklę jie įvardija Žmogaus Būtimi, o savo siaubą keliančią tuštumą laiko filosofine dilema“ (p. 58). <...>

Nepaisant visų spąstų, tykančių „Manifesto“ kaip ir bet kurio kito sakymo akto, šis tekstas vis dėlto siekia daryti poveikį; čia ir slypi jo dilema – gili viltis, kad mes neišvengiamai pajusime jo padarinius. Valerie norėjo sudaryti sandėrį, kurio būtinumą turėjo pripažinti visi potencialūs pasekėjai. Nešina savo peticija, savo socialine sutartimi, ji išėjo į gatvę – kažkada taip pasielgė Rousseau, ruošdamas savąją revoliuciją. Kaip visi socialiniai sandėriai, „Manifestas“ turėjo anti-socialinį aspektą. Tačiau nors savo destruktyviais reikalavimais jis siejasi su kitais, anksčiau parašytais manifestais, nuo jų jis gerokai ir skiriasi. Prisiminkime futuristų manifestą su atžagariais išpuoliais prieš moteris: „Mes garbinsime karą – vienintelę pasaulio higieną – militarizmą, patriotizmą, destruktyvius laisvės nešėjų veiksmus, didingas idėjas, už kurias verta mirti, ir niekinsime moteris. /.../ Mes sunaikinsime /.../ feminizmą.“ Galbūt Solanas traktatas buvo atkirtis; ji turėjo paskelbti atsako valandą visiems begėdiškiems moteris žeminantiems manifestams, lygiai kaip ir jų atitikmeniui – universalizuojantiems manifestams. Kad ir kaip bežiūrėtum, universalumas – kaip bendražmogiškumas ar kaip komunizmas – visuomet reiškė „vyriškumą“. Solanas siekė padaryti tam galą ir užveržti kilpą ant vyro kaklo.