Voratinkliais apsigobusios

Yra toks pakaruokliškas bon mot, kai apsireiškus su kokiomis nors žiniomis pas jų ištroškusįjį pasiūloma pasirinkti, kokią naujieną jis pirmiausia pageidautų išgirsti – gerą ar blogą. Bet kokiu atveju pirmiausia pasistengiama iškišti nemaloniausią – juk dėl to ir buvo skubėta, kad nepraleistum progos pasimėgauti akimirksniu pasikeitusia pašnekovo fizionomija.

Ne išimtis – ir šias eilutes rašantysis, besitikintis „Nemunui“ tarpininkaujant atrasti savo pašnekovą. O gal net užklupti jį su dar viena debiutine poezijos knyga – Jurgitos Butkytės „Voratinkliais apsigobusiomis“ (Pirmoji knyga, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005). Ir nors pats rinkinėlio pavadinimas nejučiom sukelia asociacijas su vargana į klastingo voragyvio tinklus įsipainiojusia musele, skubame už šio teksto užkliuvusiuosius nuraminti – nė minties nebuvo laikyti jų muselėmis. Gink Dieve, nemanome ir pačią autorę beviltiškai įsipainiojus savo poezijos voratinkliuose. Tačiau pradėti vis dėlto reikia nuo blogiausio. O kas gali būti blogiausio poezijoje? Žinoma, visa tai, kas joje yra. Bet gal dar labiau – ko joje nėra.

Jurgitos eilutėse labai retai aptiktume atspindį to, ką būtų galima pavadinti darnos siekiu mus supančiame chaose. Greičiau atvirkščiai – atrodo, kad tuo chaosu netgi mėgaujamasi, nuo ausį rėžiančio žyrančių šukių garso kaifuojama, pasaulis barstomas trupiniais, fragmentais, dalijamas trupmenomis, visiškai nepasigendant visumos. Net nesiilgint jos.

nuspalvintos kūnų duobės
juda iš lengvo trūkčiodamos
kaulai slenka filmo minutėm
po violetiniais sariais
už nugaros stovinčių kaulai
telpa į delną
išeinantys atgniaužys
po vieną pirštus
sakydami
išspjauk moterie savo pyktį
susmek dabar jau
patogiai iškeisdama
išdžiūvusį kūno paviršių
į stiklą su arbata…
(***)

Šitai liūdina. Banali tiesa, jog pasaulis – tai žmogus. Ir jis yra toks, koks yra tas žmogus. Žinia, labai patogu save vaizduoti kaip laiko ar aplinkybių įkaitus. Žinia, chaoso poetizavimas dar visai neseniai buvo paskutinis mados klyksmas. Bet, deja, – tik klyksmas ir tik praeinančios mados. Todėl mėginimai stebinti vien tik drabužiu ir yra tokie nerentabilūs. Ir jau visiškai beviltiški, kai apsiperkama posezoniniuose išpardavimuose.

O nejaučiant darnos poreikio savo pasaulyje, vargiai įsivaizduojama ir poetinė darna. Kitaip tariant, fragmentas ir yra tik fragmentas. Detalė.
Vienintelis „puclis“ iš po visus pašalius vėjų išdraikytos dėlionės. Mėgini atkurti jos vaizdą – beprasmiška.

…čiunkšt
po kaklu negyvas
paukštelis kitoje pusėje
tropikai gražūs ar
supūliavę
(…)
ar čia pingvinas
besibraunąs per krūmus
nori kažką
nuskint?
[liepos 31 (sanitarinė)]

Tai, beje, atspindi ir tokios atplaišos nenatūralumą, dirbtinumą. Nes ir smulkiausia detalė gali būti kupina prasmės, jeigu joje užkoduota visuma. Kaip menkiausiame atome – visa Visatos istorija. Atrodo, kad tokio asmenybinio vientisumo labiausiai ir galima pasigesti Jurgitos žodyje.

Galima būtų pamėginti atsekti ir to priežastis, kurios greičiausiai glūdi ir įsikalbėtame, prisimintame, ir realiai įsigyventame egzistenciniame požiūryje. Požiūryje į pasaulį ir laiką, kuriame gyveni. Ir savęs kaip to pasaulio suvokime arba nesuvokime. Arba nusiteikime, jog tas pasaulis tėra tik kažkokių šukių, duženų – tegul ir rėžinčių, žaižaruojančių – krūva. Kitaip tariant, suteikus sau visišką indulgenciją nuo atseit nebemadingos atsakomybės. Tačiau tai gana vienpusiškas šiuolaikiškumo ir šiuolaikiškos sąmonės suvokimas. Gerai, jei toks nusistatymas – tik laikinas drabužis. Antraip išties beliktų, anot knygų apžvalgoje 33-ame ,,Nemuno“ numeryje už šio rinkinėlio taip pat užkliuvusio Kęstučio Navako, „pašyti“ šią realybę kaip kortų malką, viliantis vien drastiškesnio atspindžio, netikėtesnio rakurso ar tiesiog įžūlesnio akibrokšto. Tačiau nieko iš esmės apie ją taip ir nepasakant. Iš čia ir tas „punktyriškas kalbėjimas“, rašymas „trumpais blyksniais“, užuominos.
Tačiau užuominos prasmingos tiktai tada, kai būna nukreiptos į ką nors, bet ne į tuštumą, neturinčią jokios formos potencijos. O ir absurdas, kurio traukai, kaip teigiama knygelės anotacijoje, linksta pasiduoti autorė, save pateisina tik tapęs stimulu prasmės siekiui…

Tačiau metas ir šviesesnėms „naujienoms“. Poetė, kaip jau minėjau, anaiptol ne muselė, įsipainiojusi saviraiškos voratinkliuose ir sugalvojusi papirkti skaitytoją „bendrapoetiniu dūzgimu“ (K. Navakas). Abejoti leidyklos konkurso, kuriame Jurgitos Butkytės pirmoji knyga užėmė pirmąją vietą, organizatorių kompetentingumu irgi nederėtų. Galiausiai ir minėtos poetinės pozicijos „bėdos“ taip pat gali būti vertinamos tik kaip neišvengiami vieno poetinio kelio etapo praradimai, kaip autorės autentiškumo paieškos. Juk tai viso labo debiutas, pirmoji knyga.

Juo labiau kad tikros poezijos atošvaitų, jos „užuominų“ nesunkiai aptinkame ir šio rinkinio puslapiuose.

…ir didis džiaugsmas
žaliuose medžiuose
kai leidžias iš jų
vorai
(joy must be better than sorrow)

Aptinkame net ir tada, kai ji pridengta autoironijos vualiu:

…gerai kad pasirūpini mano
išėjimu iš laikino
proto į amžiną siūruojančių
ramunių dainelę…
(gerai kad tu)

Poezija gera taip pat tuo, kas joje yra ir ko pavyko išvengti. Tad smagu, kad Jurgitai sėkmingai pavyko išvengti tokios dažnos debiutuojančių (ir ne tik) poečių „nuodėmės“ – sentimentalumo. O geriausiose savo eilutėse nenuslysti ir į išvirkščią jo pusę – demonstratyvų „akių draskymą“, mėginimus šokiruoti savo šiuolaikiškumu (nors ir ne visada). Tačiau jos poetika išties moderni, ieškanti naujų raiškos būdų bei poetinių priemonių. Tokiame kontekste pakankamai motyvuoti, neiškrentantys iš bendro audinio atrodo net ir angliški svetimžodžiai, kuriais – tarsi stiklo karoliukais aborigenai – šiandien mėgsta kaišytis jaunimėlis:

…paukštė paukštė per laukus lėkė
jos uodega rėkė atsitūpė
tarp you & me vasarą
tranzavom skersai išilgai tavo
tėvo sapnų
(…)
rasotom pėdutėm šlepsi
slidžių veidrodukų pėdsakus
palieka parko žolėj ilga ilga pauzė cause
noone remembers god’s name
(patricijai)

Galima neabejoti ir autorės intelektualumu, kurį išduoda ne tik biografijos detalė ant paskutinio viršelio („…Nuo 1997 m. Kaune studijavau menotyrą. 2004 m. baigiau lietuvių filologijos studijas VU“), bet ir patys poetiniai tekstai. Būtų idealiausia, jeigu intelektualumas kūryboje nekonkuruotų su nuoširdumu, nepaliktų šiam vis mažiau vietos ir nepaverstų paties proceso tiktai žaidimu panašiais „stiklo karoliukais“.

Nes tada nebelieka erdvės ir tikrajam žmogaus pasauliui.

O šiaip debiutas gana brandus, todėl autorei vertėtų nusiteikti ir priminti skaitytojų lūkesčius bei reikalavimus. Tačiau pirmiausia juos kelti derėtų, žinoma, sau. Nes –

patyręs kraujo nuleidinėtojas
(aktorius su kaklaraiščiu)
sušoka vabzdišką pasadoblį
prieš išsiurbdamas turinį
iš romano su viršeliu
ir dviem žirafom lietuviškai
(sapnas)