Voratinkliais apsigobusios

Tenka pripažinti, tai jau nuteikia ganėtinai filosofiškai ir gilesnės eilėraščių prasmės ieškojimui. Filosofiškas ir knygos pavadinimas „Voratinkliais apsigobusios“ priverčia susimąstyti, kodėl būtent toks jis buvo pasirinktas. Vienas iš gilesnės prasmės eilėraščių yra „sapnas“:

patyręs kraujo nuleidinėtojas
(aktorius su kaklaraiščiu)
sušoka vabzdišką pasadoblį
prieš išsiurbdamas turinį
iš romano su viršeliu
ir dviem žitafom lietuviškai

J. Butkytės rašymo stilius primena A. Marčėną ir A. Škėmą kartu sudėjus – eilėraščiai rašomi nenaudojant didžiųjų raidžių, mažai skyrybos ženklų, o eilėraščio kuriamas vaizdas painus kaip voratinklais persipynusios mintys. Skyrybos ženklų trūkumas verčia ir patį skaitytoją būti šiek tiek akylesnį. Gal net sunku būtų išskirti konkretų gilesnės prasmės eilėraštį, nes ir kasdienius dalykus  J. Butkytė „įnarplioja“ į painius filosofijos voratinkius („iš dangaus“):

mudvi su danguole rankiojom
slyvukus sukritusius
į tokį lyg kapą lyg griovį
kur seneliai ateidavo
išsikasti burokų
[...]

Tame pačiame eilėraštyje („iš dangaus“) poetė, kaip kadaise vaikystėje erzinasi iš draugės Danguolės:

[...]
dan – din – danguolė
sunkūs varpai linguoja
prabangą prisiminimo
[...]

Poetė pastebi ir apsimestinį drąsumą („jis turėjo atrodyt stiprus / ir šlapintis ne už durų[...]“) ir trapų dirbtinumą („o buvo su[...] stiklo kardelių puokšte“), sustingūsį dužtančiose formose („už turėjimą“).

Jei kam patiko A. Marčėnas ar A. Škėma tam turėtų patikti ir J. Butkytės poezija. Tie, kas be galo žavisi šiuolaikine poezija, savo namų biblioteką drąsiai gali praturtinti Jurgitos Butkytės knyga „Voratinkliais apsigobusios“.