Voratinkliais apsigobusios

Tai dar viena iš šiais metais taip visai nekukliai užderėjusių pirmų knygų. Šįkart – tai eilėraščių knyga.

Skaitydamas kiekvieną tekstą, turi priimti to teksto taisykles, kitaip – jūs būsite dvi nesusikertančios linijos, kad ir einančios lygiagrečiai viena kitos, keliausite nuo taško A iki taško B, nuo pradžios iki galo, perskaitysite visą knygą, bet liksite tokie pat, kaip ir kelionės pradžioje. Tačiau kelias nėra vien tik tiesiai nubrėžta linija. Kelias – tai gaivalas, turintis tiek horizontaliąją, tiek - o tai kur kas įdomiau - vertikaliąją kryptį (jau nekalbant apie šimtą visų kitų). Tas pat tinka ir poezijai.

Jurgitos Butkytės tekstai pinami lyg voratinklis iš pro akis besiveriančių vaizdų, plūstelėjančių prisiminimų, sapnų, vizijų, jie pratrūksta skaitytų knygų citatomis, užsigalvojimais, užsižiūrėjimais, meditacijomis, kasdienybės detalėmis ir absurdo poetika. Tas voratinklis tampa tirštas nuo gausybės visko, ko jau nebežinai, ar beskaitant kitą eilutę tave ištiks nušvitimas, ar galas...

Vietomis, rodos, žodžių lavina tiesiog užverčiamos skaitytojo akys, kad, neduok Dieve, jis neperskaitytų, ko nereikia, o nuo vaizdų gausybės čia neretai ne tik akys apraibsta, bet ir apima veik neviltis – arba tai geniali poezija, kurios neišskaitysi, nors pasiusk, arba tai totali grafomanija, ir daugiau nieko.

Mėginimais parašyti gudriai, naujoviškai, netikėtai neretai autorė daug ką sugadina, kitaip sakant, mažumėlę persistengia, ir tuomet visų grožybių turi ieškoti giliai, giliai pasislėpusių, tiksliau, paslėptų po žodžių griaučiais, veik nepersišviečiančiomis voratinklio gijomis. O tų grožybių tikrai yra (prisižymėjau gerus du lapus). Ir autorė, kad ir kaip žiūrėtum, teisi – „Žiūrėjimas aišku / ne tai ką pamatom / bet kas nutinka / bežiūrint“ („Gintaro turgus“, p. 50). O tai jau – kiekvienam savo...

Bernardinai.lt