Voiničiaus rankraštis

Atsivertusi šią knygą nė nenumaniau, ar iš to gims recenzija: gal ji pasirodys kam nors juokinga, gal pernelyg rimta, o gal beveik pasaka. Nežinau, ar tai bus recenzija su visais „prieš“ ir „po“, ar penkių sakinių apžvalga – tik trumpas brūkštelėjimas apie visiškai neįskaitomą dalyką. Tačiau plėstis pernelyg – būtų nuobodu, o perrašinėti senas įžvalgas taip pat nesinori. Todėl sudėliojau vien savo mintis. Gal kam nors kada nors pavyks tai padaryti geriau.

M. V. Voiničiaus rankraščio pristatinėti nereikia – beveik visas pasaulis jį yra matęs internete. Visa, kas apie šią knygą jau buvo parašyta, šiame, kiek netvarkingame pasakojime nebus aptarinėjama; taip pat nesigilinsiu į priešistorę. Apie ją sukurta šimtai filmų, parašyta daugybė straipsnių ir mokslinių traktatų. Tačiau nuostabą keliančias emocijas, vartydamas knygą, patiria beveik kiekvienas. Paminėsiu tik tai, kad dar niekam nepavyko perskaityti teksto: veikalas parašytas nežinoma kalba, keistais rašmenimis. Mano kukli nuomonė remiasi asmeniniu patyrimu – paprastu, žemiškai tikru, be nė krislo kritikos. Skandalingų atradimų čia nebus: mano jėgos tam, matyt, per menkos. Sąmoningai stengiausi atsiriboti nuo visko, ką jau žinojau apie šį manuskriptą.

Pirmą kartą su rankraščiu susidūriau „YouTube“, žiūrėdama dokumentiką. Iš filosofijos studijų prisiminiau, kad viduramžiais buvo praktikuojamos įvairios, į šią panašios, daugiau ar mažiau sugalvotos kalbos. Kažkur visai netoli (mus skiria vos keliolika šimtų metų) klestėjo stebuklingos knygos, esą galėjusios išgelbėti nepagydomus ligonius. Tuoj pat kilo mintis apie klastotes, kurių vienuolynuose niekada netrūko. Tamsiose kertėse knibždėjo visaregiai tekstų perrašinėtojų būreliai, rezgantys slaptus dvariškių žaidimus. Iš niekur atsiradę žolinčiai, žadantys ilgą gyvenimą už tam tikrus užkeikimus ar net dvasių padiktuotus receptus, greitai sulaukdavo dėmesio. Įdomu, bet nesustokime ties tuo.

Garsiosios knygos kopiją atsisiunčiau iš lengvai randamo Jeilio universiteto tinklalapio. Įsikėliau ją į kompiuterį, atsispausdinau. Daugybė lapų privertė sunerimti, todėl juos tvarkingai susegiau – išėjo dvi didžiulės dalys. Vos atsivertusi supratau: aš ją perskaitysiu. Lengva pasakyti, sunku padaryti – skaitymas užtruko dvejus metus. Skaičiau vėžlio tempu, po puslapį per dieną: tarsi slaptus, uždraustus laiškus, tarsi neaiškų murmesį ar man neskirtą šifrą. Galiausiai atėjo laikas apibendrinti.

Supratau, kad visiškai nežinau, kas tai per knyga, kas ją parašė ir kokiu tikslu buvo užkoduotos raidės – jeigu jos apskritai užkoduotos. Kam tai skirta ir apie ką visa tai – taip pat lieka neaišku. Paslaptį galėtų atskleisti tik laiko mašina, tačiau tai pavojingas žaislas, ypač paprastos tyrinėtojos mėgėjos rankose. Tokia kelionė galėtų tapti košmaru, ir dar – tik į vieną pusę, be menkiausios galimybės sugrįžti. Likčiau 1404 metais įkaite, nesugebėčiau paaiškinti, kas esu ir iš kur atkeliavau.

Spėju – nes kiekvienose spėlionėse slypi blyški, nusitrynusi tiesa – kad rankraščio visuma primena šventosios Hildegardos išgalvotą raštą, kuriuo ji kūrė nuostabiausias eiles. Gal viską paaiškintų metrika, bet jos čia nėra. Gal ji sąmoningai pradanginta, kad rankraštis prarastų vertę. Juk knyga be antraštinio lapo – tarsi žmogus be veido. Būtent antraštinis lapas galėtų papasakoti daugiau nei visas vidus ar turinys.

Akivaizdu, kad knyga buvo rašoma ilgai – su prakaitu ir su meile. Raštas atrodo tarsi pieštas, daug kartų prijaukintas pieštuku. Iliustracijos išbaigtos, detalios, puikios – joms reikėjo didžiulės kantrybės ir pastangos. Gal tai fantazijos vaisius? Tačiau gėlės… jos įterptos į tekstą, įaugusios į jį, skleidžiasi kaip didžiulė malonė akiai. Skaidri žalsva spalva visur beveik ta pati, tik vietomis švelniau uždėta, taip sukurdama subtilią, malonią jausmų gamą. Vyrauja tas pats rudas „pieštukas“ – nors tekstas parašytas plunksna, ne mediniu koteliu, vis dėlto atrodo lyg pieštuku. Ta pačia technika vaizduojama visa egzotinių augalų karalija.

Gal tai fantastinės tikrovės atspindys, sukurtas vienuolių, tikėjusių galimybe sukryžminti naujas gėlių rūšis? Gal būtent tai ir aprašoma, nors išvadų nedarau – suvokti neįmanoma. Bandykite skaityti ir įsitikinsite patys. Tamsiai žalias tonas liudija, kad dailininko spalvų paletė nebuvo skurdi. Ką atpažinau? Kaip ir daugelis – debesylo lapus, žibučių žiedus, agurklį. Gražiausias, bent jau man, pasirodė mažo drakoniuko, bandančio užlipti ant gėlės lapelio, eskizas.

Dar bus laiko papildomoms šios knygos studijoms. Manuskriptas – tai knyga, kurią galima skaityti visą gyvenimą. O kas netingi, susikurs aplink ją ypatingą aurą: išmoks spėlioti, bet nesibarti, nebrukti savos tiesos. Tai knyga, skirta stebėti ir stebėtis.

Keista, bet po metų, vėl ją atsivertusi, supratau, kad daugiau taip ir nesužinojau. Kaip ją iššifruoti? Kilo mintis: jei knyga atrasta Lietuvoje, gal ją reikia skaityti visomis LDK kalbomis? Ne. Gal viduramžiškai – pro veidrodėlį, nuo galo, iš kitos pusės? Ne. Lotyniškai? Irgi nepavyks.

Pastebėjau, kad skyriai apie astronomiją ir horoskopus atrodo tarsi atskiri, nesusiję su augalijos aprašymais. Skaitant kyla įtarimas, jog mokslininkai gal jau seniai žino atsakymą, tik jo neatskleidžia.

O gal… nežinomo fantasto dar niekas nepergudravo. Knyga galbūt ir buvo sukurta tam, kad niekas jos niekada neiššifruotų. Tad kuo galime pasikliauti? Aš net nepatikėčiau, kad kada nors M. V. Voiničiaus knygos paslaptis bus atskleista. Visus atsakymus, regis, geriausiai žino vaikai – bet kuris vaikas išmintingesnis už suaugusįjį. Parodžius knygą atsitiktiniams vaikams, tuoj pat pasipylė atsakymai: jie sakė, kad knygoje vaizduojami žmogeliukai – senovės sportininkai, o norint būti sveikam, reikia valgyti tuos augalus, „augančius šen bei ten“. Jų pastebėjimai – aiškiausi ir tyriausi. O kas, jei knygą parašė vaikas?

Paskutinis apibendrinimas: šimtus kartų pervertus manuskriptą, jis atrodo kaip knyga apie nieką. Tačiau būtent dėl piešinių, raidžių originalumo ir neatskleidžiamo turinio ji tapo tikru meno kūriniu.

Dar paspėliokime. Gal knygą sukūrė pilyje įkalintas žmogus – atskirtas nuo artimųjų, kuriantis iš to, ką turėjo po ranka, niūriomis naktimis piešiantis savo svajones. O gal tai buvo raganavimu apkaltinta mergina, tikėjusi uždraustų žolelių galia? Kas atspės rankraščio paslaptį – įgaus nemirtingumą?


© Alicija Valentukevičiūtė, 2018.