Knygos
Romanai (1918)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Voiničiaus rankraštis

Voiničiaus rankraštis Paėmusi šią knygą nė nenumaniau ar išeis recenzija (bus kam juokinga, pasirodys labai rimtas tekstas, ar beveik pasaka); ar tai bus recenzija su visais prieš ir po, o gal penkių sakinių apžvalga, brūkštelėjimas apie visiškai neįskaitomą dalyką, dar nežinau. Tačiau, jei plėsčiausi būtų per daug nuobodu, o nusirašinėti nuo šaltinių taip pat nesinorėjo. Nesiekiau originalumo, sudėliojau vien savo mintis. Gal kam nors pavyks geriau?

M. V. Voiničiaus rankraščio pristatinėti nereikia, beveik visas pasaulis jį matė internete. Tai kas jau buvo apie knygą rašyta ar ištirta - nebus aptarinėjama šiame, gal kiek netvarkingame pasakojime, priešistorės nedetalizuosiu. Yra šimtai filmų, straipsnių, net mokslinių traktatų;  tačiau nuostabą keliančias emocijas pavartęs knygą patiria beveik kiekvienas. Paminėsiu tik tiek - dar niekam nepavyko perskaityti teksto, nes veikalas sukurtas nežinoma kalba, keistais rašmenimis. Mano kukli nuomonė pasirėmusi asmeniniu patyrimu, tokiu paprastu, gana žemiškai tikru ir jame nė krislo kritikos...; skandalingo atradimo nepadarysiu ir mano jėgos tam, matyt, per mažos. Stengiausi atsiriboti nuo to ką seniai žinojau apie manuskriptą.

Pirmą kartą su rankraščiu susidūriau besklaidydama dokumentiką. Iš filosofijos studijų prisiminiau, kad viduramžiais buvo praktikuojamos įvairiausios, beveik panašios į šią, daugmaž sugalvotos kalbos. Kažkur visai netoli (…mus skiria keliolika šimtų metų) klestėjo nepagydomus ligonius stebuklingai išsaugančios knygos. Tuojau kilo mintis apie klastotes, kurių vienuolynuose niekada nestigdavo. Tamsiose kertėse knibždėjo visaregiai, slaptus dvariškių žaidimus rezgantys tekstų perrašinėtojų būreliai. Iš niekur išdygdavo žolinčiai - žadantys ilgą gyvenimą nusipirkus tam tikrus efektingus užkeikimus, net dvasių sukurtus įmantriausius receptus. Įdomu, bet nesustosiu ties tuo...

Garsiosios knygos kopiją atsisiunčiau iš lengvai surandamo šaltinio internete - Džeilio universiteto tinklalapio. Daugybė lapų mane privertė sunerimti, todėl juos lygiai susegiau. Išėjo dvi didžiulės dalys. Atsivertusi supratau, aš ją perskaitysiu, bet taip lengva pasakyti, o sunku padaryti - užtrukau du metus. Skaičiau vėžlio tempu, per dieną po puslapį - kaip kokius slaptus, uždraustus laiškus, kaip neaiškų murmesį, o gal man neskirtą šifrą? O tada išaušo atsakingas momentas ir laikas apibendrinti - aš nežinau, kas tai per knyga, kas ją parašė, kokiu tikslu užkodavo raides, jeigu jos užkoduotos tai kam, o apie ką ji - lieka neaišku. Suprantu, kad įspėti paslaptį padėtų laiko mašina, bet ji pavojingas žaislas (mano kaip paprastos tyrinėtojos-mėgėjos rankose ir, tokia paini kelionė galėtų tapti košmaru tik į vieną pusę... be mažiausios galimybės sugrįžti į savo laiką. Likčiau 1404 m. įkaite ir negebėčiau ten esantiems paaiškinti kas aš tokia)

Spėju, nes spėlionėse slypi blyški ir nusitrynusi tiesa: man visuma primena šventos Hildegardos išgalvotą raštą, kurį pasitelkusi ji sukurdavo nuostabiausias eiles. Gal metrika viską paaiškintų, bet ir jos nėra. Turbūt, pradanginta tam, kad rankraštis prarastų savo vertę. Juk knyga be antraštinio lapo - lyg žmogus be veido. Antraštinis lapas papasakotų daug daugiau nei vidurys ar turinys. Knyga buvo rašoma ilgai: su prakaitu, su meile, nes raštas tarsi išpieštas, iliustracijos išbaigtos, detalizuotos, puikios - o tam reikėjo tikrai labai daug kančios ir kantrybės. Gal fantazijos vaisius, bet gėlės įterptos ir įaugusios tarp teksto skleidžiasi kaip malonė akiai. Skaidri žalsva spalva vis ta pati, vietomis ji kiek švelniau uždėta, taip sukuria tikrą, malonių jausmų gamą. Vyrauja rudas „pieštukas“ (tekstas parašytas plunksna, bet ne mediniu koteliu). Ta pačia technika pavaizduota visa egzotinių augalų karalija. Gal fantastinės tikrovės atspindys, kurią sukūrė vienuoliai tikėdamiesi sukryžminti naujas gėlių rūšis? Matyt, aprašoma būtent tai, nors stipriai neteigiu, išvadų nedarau, nes neįmanoma, įsitikinkite patys. Tamsiai žalias tonas įrodo, kad dailininko spalvų paletė nebuvo skurdi. Ką pažinau, turbūt kaip ir visi: debesylo lapus, žibučių žiedus, agurklį. Gražiausias, bent jau man, mažo drakoniuko bandančio užlipti ant gėlės lapelio, eskizas.

Bus laiko papildomoms knygos studijoms, manuskriptas - knyga, kurią galima skaityti visą gyvenimą, o kas netingi - sukurs aplink save nepaprastą aurą, išmoks spėlioti, bet nesibarti, nebrukti savos tiesos. Knyga skirta stebėti ir stebėtis!

Keista, po metų vėl knygą atsivertusi pamačiau, kad nieko daugiau taip ir nesužinojau. Kilo mintis - kadangi knyga buvo atrasta Lietuvoje, vadinasi, ją reikia skaityti visomis LDK kalbomis, bet ne. Žinant apgaule pramirkusius viduramžius, ją reikia skaityti pro veidrodėlį iš kitos teksto pusės nuo galo. Ne. Lotyniškai? Ne, nepavyks. Skyrius „astronomija“, „horoskopai“ -  atskiras, nesusietas su rankraščio pradžia. Skaitant, o tiksliau vartant, reikia atsiriboti nuo to kas girdėta, kitaip iškils problema pasikartoti. Atrodo, mokslininkai klaidina savom teorijom arba jie jau žino atsakymą tik niekam neatskleidžia.

Bet nežinomo fantasto dar niekas nepergudravo! Knyga ir buvo sukurta tam, kad niekas jos neiššifruotų! O kuo galime pasikliauti? Aš visiškai netikiu, kad kada nors M. V. Voiničiaus knygos paslaptis bus atskleista, nebent... Atsakymą geriausiai žino vaikai. Bet kuris vaikas yra išmintingesnis už suaugusį. Atsitiktiniams vaikams parodžius knygos kopiją tuojau pasipylė atsakymai. Vaikai minėjo, esą knygoje vaizduojami žmogeliukai yra senovės sportininkai ir jeigu nori būti sveikas, sakė jie, turi valgyti šiuos augalus „augančius šen bei ten“:) Jų pastebėjimai  aiškiausi ir tyriausi, o kas jeigu knygą parašė vaikas iš praeities?

Paskutinis apibendrinimas šimtus kartų pervertus manuskriptą - tai knyga apie nieką, tačiau dėl piešinių, raidžių originalumo, net dėl turinio neatskleidžiamumo, ji tapo arba taps tikru meno kūriniu.

Paspėliokime dar: knygą sukūrė pilyje įkalintas žmogus, uždarytas, praradęs ryšį su artimaisiais, tą byloja pilies piešiniai knygoje? Tai buvo vyras, užburtas princas - nes jis niūriomis naktimis piešė savo svajones? Ar mergina apkaltinta raganavimu - nes ji tikėjo uždraustų žolelių galia?   Tiek daug istorijų, kiekviena jų galėtų turėti savo tęsinį...

Būtent originalumu ir nenuskaitomumu šis manuskriptas braunasi į didżiausias pasaulio paslaptis, reikia tikėti, o kas jas atspės – įgaus nemirtingumą.
2018-06-20
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Kitos
Leidykla: be leidyklos
Leidimo vieta: Italija
Leidimo metai: 1404
Puslapių: 260
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą