Voiničiaus rankraštis

Paėmusi šią knygą nė nenumaniau ar išeis recenzija (bus kam juokinga, o gal pasirodys labai rimtas tekstas, ar beveik pasaka); ar tai bus recenzija su visais prieš ir po, o gal penkių sakinių apžvalga, brūkštelėjimas apie visiškai neįskaitomą dalyką. Dar nežinau, tačiau, jei plėsčiausi būtų per daug nuobodu, o nusirašinėti nuo senesnių įžvalgų taip pat nesinori. Todėl sudėliojau vien savo mintis, gal kam kada pavyks geriau?

M. V. Voiničiaus rankraščio pristatinėti nereikia, beveik visas pasaulis jį matė internete. Tai kas buvo apie šią knygą rašyta - nebus aptarinėjama šiame, kiek netvarkingame pasakojime, (tik priešistorės nedetalizuosiu). Yra šimtai filmų, straipsnių, mokslinių traktatų; tačiau nuostabą keliančias emocijas pavartęs knygą patiria beveik kiekvienas. Paminėsiu - dar niekam nepavyko perskaityti teksto, nes veikalas sukurtas nežinoma kalba, keistais rašmenimis. Mano kukli nuomonė remiasi asmeniniu patyrimu, tokiu paprastu, žemiškai tikru ir jame nė krislo kritikos...; skandalingo atradimo nepadarysiu ir mano jėgos tam, matyt, per mažos. Stengiausi atsiriboti nuo to ką žinojau apie manuskriptą.

Pirmą kartą su rankraščiu susidūriau youtūbėje besklaidydama dokumentiką. Iš filosofijos studijų prisiminiau, kad viduramžiais buvo praktikuojamos įvairiausios, beveik panašios į šią, daugmaž sugalvotos kalbos. Kažkur visai netoli (…mus skiria keliolika šimtų metų) klestėjo nepagydomus ligonius stebuklingai išsaugančios knygos. Tuojau kilo mintis apie klastotes, kurių vienuolynuose niekada nestigdavo. Tamsiose kertėse knibždėjo visaregiai, slaptus dvariškių žaidimus rezgantys tekstų perrašinėtojų būreliai. Iš niekur atsiradę žolinčiai - žadantys ilgą gyvenimą nusipirkus tam tikrus efektingus užkeikimus, net dvasių sukurtus įmantriausius receptus, tuojau sulaukdavo dėmesio. Įdomu, bet nesustokime ties tuo...

Garsiosios knygos kopiją atsisiunčiau iš lengvai surandamo - Džeilio universiteto tinklalapio. Įsikėliau, atsispausdinau. Daugybė lapų privertė sunerimti, todėl juos lygiai susegiau. Išėjo dvi didžiulės dalys. Atsivertusi supratau, aš ją perskaitysiu, bet lengva pasakyti, o sunku padaryti ir, užtrukau du metus. Skaičiau vėžlio tempu, per dieną po puslapį - kaip kokius slaptus, uždraustus laiškus, kaip neaiškų murmesį, o gal man neskirtą šifrą? O tada išaušo atsakingas momentas ir atėjo laikas apibendrinti. Aš supratau, jog visiškai nežinau, kas tai per knyga, kas ją parašė, kokiu tikslu užkodavo raides, jeigu jos užkoduotos tai kam, o apie ką visuma - taip pat lieka neaišku. Suprantu, įspėti paslaptį padėtų laiko mašina, bet ji pavojingas žaislas (mano kaip paprastos tyrinėtojos-mėgėjos rankose ir, tokia paini kelionė galėtų tapti košmaru (ir) tik į vieną pusę... be mažiausios galimybės sugrįžti į savo laiką. Likčiau 1404 m. įkaite, negebėčiau ten esantiems paaiškinti kas aš tokia)

Spėju, nes spėlionėse kas kartą slypi blyški ir nusitrynusi tiesa: man rankraščio visuma primena šventos Hildegardos išgalvotą raštą, kurį pasitelkusi ji sukurdavo nuostabiausias eiles. O gal pati metrika viską paaiškintų, bet ir jos nėra. Turbūt, pradanginta tam, kad rankraštis prarastų vertę. Juk knyga be antraštinio lapo - lyg žmogus be veido. Antraštinis lapas papasakotų daug daugiau nei vidurys ar turinys. Knyga buvo rašoma ilgai: su prakaitu, su meile, nes raštas tarsi iš pieštas - daug kartų prijaukintas pieštuku. Iliustracijos išbaigtos, detalizuotos, puikios - o tam reikėjo daug kančios ir kantrybės. Gal fantazijos vaisius? Bet gėlės... įterptos ir įaugusios tarp teksto, skleidžiasi kaip kokia didi malonė akiai. Skaidri žalsva spalva vis ta pati, vietomis ji kiek švelniau uždėta, ir taip sukuria tikrą, malonių jausmų gamą. Visur vyrauja tas pats rudas „pieštukas“ (tekstas parašytas plunksna, bet ne mediniu koteliu, (tačiau man atrodo būtent lyg pieštukas)). Ta pačia technika pavaizduota visa egzotinių augalų karalija. Matyt, tai bus fantastinės tikrovės atspindys, kurią sukūrė vienuoliai, taip tikėdamiesi sukryžminti naujas gėlių rūšis? Gal aprašoma būtent tai, nors stipriai neteigiu, išvadų nedarau, nes neįmanoma suvokti, o bandykite skaityti ir įsitikinkite. Tamsiai žalias tonas įrodo, kad dailininko spalvų paletė nebuvo skurdi. Ką pažinau, turbūt kaip ir visi tą patį: debesylo lapus, žibučių žiedus, agurklį. Gražiausias, bent jau man, mažo drakoniuko bandančio užlipti ant gėlės lapelio, eskizas.

Bus laiko papildomoms knygos studijoms, manuskriptas - knyga, kurią galima skaityti visą gyvenimą, o kas netingi - sukurs aplink save nepaprastą aurą, išmoks spėlioti, bet nesibarti, nebrukti savos tiesos. Knyga skirta stebėti ir stebėtis!

Keista, po metų vėl knygą atsivertusi pamačiau, kad nieko daugiau taip ir nesužinojau. Tik kaip ją iššifruoti? Kilo mintis - kadangi knyga atrasta Lietuvoje, vadinasi, ją reikia skaityti visomis LDK kalbomis, bet ne. Žinant apgaule pramirkusius viduramžius, ją reiktų skaityti pro veidrodėlį, iš kitos teksto pusės nuo galo. Ne. Lotyniškai? Ne, nepavyks.
Pastebėjau, skyrius „astronomija“, „horoskopai“ -  atskiras, tarsi nesusietas su aprašoma augalija. Skaitant, kyla mintis, gal mokslininkai jau seniai žino atsakymą tik niekam neatskleidžia.

Nors... nežinomo fantasto dar niekas nepergudravo! Knyga ir buvo sukurta tam, kad niekas jos neiššifruotų! O kuo galime pasikliauti? Net nepatikėčiau, kad kada nors M. V. Voiničiaus knygos paslaptis bus atskleista. O visus atsakymus geriausiai žino vaikai. Bet kuris vaikas išmintingesnis už suaugusį. Atsitiktiniams vaikams parodžius knygą, tuojau pasipylė atsakymai. Vaikai minėjo, esą knygoje vaizduojami žmogeliukai tai senovės sportininkai ir jeigu, taip kaip jie, nori būti sveikas, turi valgyti šiuos augalus „augančius šen bei ten“:) Jų pastebėjimai aiškiausi ir tyriausi, o jeigu knygą parašė vaikas?

Paskutinis apibendrinimas. Šimtus kartų pervertus manuskriptą - tai knyga apie nieką. Tačiau dėl piešinių, raidžių originalumo, net dėl turinio neatskleidžiamumo, ji tapo tikru meno kūriniu.

Paspėliokime dar: knygą sukūrė pilyje įkalintas žmogus. Uždarytas, praradęs ryšį su artimaisiais kūrė iš to ką turėjo po ranka. Niūriomis naktimis piešė savo svajones. O gal pilyje kalėjo apkaltinta raganavimu mergina? Nes tikėjo uždraustų žolelių galia?
Kas atspės rankraščio paslaptis – įgaus nemirtingumą.