Vogta vinis

...kuris paliko „savo estetizmą šiukšlių konteinery“...

Pilkas fonas, na ir kas, kad jisai man visai patiko... bet buvo pripiltas visokiausių spalvų ir svarbiausia daug kraujo spalvos „nuosavo kraujo patalynėj“, kurioje radau man suprantamų žodžių...

Naivi žaismė
Rafinuotas smurtas
Kasdienės ir paradoksalios patirtys
Atsainumas
Vidinės įtampos gaidelės – frazės, kurios nebus minimos šiame darbe...

Paliktas, gal kiek pavargęs, nes „liūdesio smalkės / smelkias į smegenis“... šaukiasi pagalbos nuo baisaus proto, supratimo ir požiūrio į pasaulį ir... svarbiausia - į save bando atkreipti dėmesį. Nori išlaisvinti save nuo taisyklių, bet per daug yra priklausomas nuo savęs, per daug varžo žmogiškas pradas ir tas, kuo jis yra: „sumaištis krachas jei / nulaušiu kažkokią vytelę“. Pabėgęs žmogus nuo kablelių ir skyrybos, nuo didžiųjų ir mažųjų raidžių, niekada nepabėgs nuo savęs:

pasislėpęs
bijodamas
rašysiu –
   
Kada atsiras telepatija ir žmogus galės suprasti kitą žmogų vien pažvelgęs vienas kitam į veidą, akis... tada poetai bankrutuos ir nebeturės darbo, ir ateis pasaulio pabaiga, nes visi ims mirti iš nuobodulio ir nuo kitų bei savo prigimtinio žiaurumo...

Daug jausmų, sielvarto ir džiaugsmo, kaip dainius apdainavo savo gyvenimo akimirką, sekundę, „išpenėjo speniu vilkė“. Iš pradžių nedrąsiai, vos keliomis, didelio koncentrato eilutėmis, su daugybe nesuvokiamų tarpų bei taškelių, reiškiančių tokį madingą „modernumą“ (nes „gyvenu mieste nežinau ar / tamsu kaime <...> be to sergu / šienlige todėl vargu / vargu bau grįšiu), paskui įsidrąsindamas bei plačiau atverdamas „burną“, į eilėraštį ėmė dėlioti novelę, kurią parašė neva nauju minčių eiliavimo stiliumi...

Pagaliau perskaičiau grynas žmogaus mintis, kuriose vis tiek trūko atvirumo, krištolo skaidrumo ir po metaforomis slepiamo aiškumo:

jau atrodė tvirtai
nusprendžiau verstis be
metaforų ir metonimijų
hiperbolių litočių be
ornamentų torto gėlyčių
žvakių be fonetikos
artilerijos sintaksės

Deja, eilėraščiai - iššifruojama paslaptis. Net ir juose nepasislėpsi nuo smalsių „žiurkių“, nuo kurių, tiesą sakant, net ir nebandai pasislėpti, juk tam ir rašai, kad „tave“ perskaitytų, kad išgirstų ir pamatytų. Ir vemt verčia nuo tų veidmainių, kurie tvirtina: „rašau, nes negaliu nerašyti...“, o iš tiesų yra taip: rašau, nes noriu kažką pasakyti, apie ką nedrįstu kalbėti... Na ir bravo, šaunu ir visos kitos liaupsės jaunosios kartos poetams, kurie sugeba panaudoti tokius žodžius, kaip M. V. Taip bent bandoma atspindėti „kažkokį“ tikrumo krislelį, nes jau šleikštu nuo „nugludintų akmenėlių“ ir visiško kičo. Atsipalaiduokime, skaitydami ir matydami nors menką tikrovės iliuziją...
                   
...nereikia net
detektoriaus supras ir taip
iškart iš pusės žodžio pauzės
kvėpavimo nelygumo kad
visa ką sakai kuo prisiekei
kumščiu mušdamas krūtinę
ką perskaitei iš rytinių
laikraščių ar storų foliantų
ką sužinojai virtuvėje ar
susikonspektavai stropiai per
paskaitą ką išgirdai per tašką
ir televizorių yra melas

Konservatyvus žmogau, nueik ir paklausk mažo vaiko, padėsiu: aštuonerių metų mergaitės, ir tau ji būtinai pasakys, ką reiškia „pimpaliukas“, ir dar pasakys, oi, kaip tu juokingai visa tai vadini... „purvas iš po pravardžiuojančių“. „pyzdink iš čia nachui kol šiknos neatspardžiau“, šlykštus tradicijų mėgėjau ir leisk man lengvai kvėpuoti, mąstyti, reikštis ir šnekėti! Ačiū.

Naujoji visuomenė nieko naujo nebegali sukurti, nes visa, kas įmanoma, jau sukurta. Na ir kas, įrodyk, aš nesutinku. O jei ir taip, tai kas iš to? Gal ir teisybė, kad vengdami plagiato, kūrėjai, menininkai griebiasi šoko, sukrėtimo bei jausmų audros. Na ir kas tame blogo, leiskite paklausti. Man tai netrukdo, nes aš garantuoju, kad ir TU galvoji apie tuos pačius dalykus, kaip ir aš... Šokas – vaistas nuo kasdienybės, nuo kičo, kuris, beje man visai patinka, ir svarbiausia - vaistas nuo visuomenės, cha! Būtų pernelyg neetiška nepasijuokti drauge!

Tegyvuoja chaosas, nes vis tiek, anksčiau ar vėliau, visi jam nulenksime galvas... chaosas eilėse, chaosas skyryboje, chaosas galvoje, chaosas mintyse, jausmuose, gyvenime, visatoje, manyje, tavyje... Keli taškai, keli dvitaškiai, keletas skliaustelių ir daug žvaigždučių virš kiekvieno eilėraščio, kurios kaip elektros lemputė apšviečia kiekvieną eilėraštį, kad geriau būtų matyti, kas jame parašyta...

Ar įkalė savo vinį M. V.? Taip, bet ne iki galo... Kodėl? Pati nežinau. Ar tu žinai, kodėl myli ar nekenti? Teoriškai taip, nes viena tau patinka, o kita ne. Bet kodėl patinka ir kodėl ne? Ir iš tiesų, kodėl visa tai yra? Jei atsakysi tu, tada pasakysiu ir aš...

Vogta vinis tarsi į gylį smenganti vinies geležtė, kaskart vis giliau kalama į minkštą medžio mėsą... „draskau be skrupulų“, nes „Medžiai jie išeina“ ir kartais baisu nepalikti nė vienos, kad ir surūdijusios, kad ir vogtos, neįkaltos vinies... nors ir „Mano giria liūdna / Ji verkia švelniai“.

I, II, III, IIII – keturios dalys – nei daug, nei mažai, paprasta, kaip suskaičiuoti: viens, du, trys, keturi... ir sulig kiekviena dalim, vinis sminga vis giliau su kiekvienu smūgiu: viens, du, trys... „draskau be skrupulų“.

Ką nori pasakyti M. V., ras kiekvienas, nes kiekvienas randa tai, ko nori, tai, ko ieško, tai, ką supranta ar nesupranta, kad tai supranta...

Knygą nusipirkusi parsinešiau viena ranka iš knygyno – ji lengva. Juk tai tik lapų, popierėlių ryšulys, vos iš šimto puslapių. Tačiau... ji turi savo svorį ir su ja galiu treniruotis, mankštindama savo „raumenis“ bei palaikydama ir net tobulindama savo formą. Na ir puiku, juk „aktorius scenoje“ turi gražiai atrodyti, gerai jaustis ir nesijaudinti dėl savo formų, todėl jau nuo pat pradžių turiu rūpintis savo gležnučių plunksnelių augimu, jų tvirtėjimu ir augimu ir man nerūpi, kad tau nesvarbu ar nepatinka...

visas tiek
kiek matai
kiek išdrįsi
tiek esi
ir pašvilpk tu
prieš vėją
jei ne

Mindaugui Valiukui pasisekė, jis auginasi tvirtas plunksnas, bet būtų gaila jas sutepti vidutinybės „purvu“, ar kad jos apsineštų kasdienybės dulkėmis. Ką turi daryti, kad tavo plunksnos tvirtėtų..? Nežinau, gal pasiskaityti aktorinio meno genijaus Stanislavskio veikalų... Bus gerai, jei neprarasi to, ką jau suradai... bet... visi „be garso įsmunka į dulkes“ ir tada ateis kiti, kurie taip pat sprogs laikinume, kaip bespalvis, spalvotas, kraujo spalvos muilo burbulas, „nes kalant Jėzų prie kryžiaus / jie pavogė vinį“.