Viskas kaip buvo

Juozo Jurevičiaus publicistinė novelių knyga „Viskas kaip buvo“ – tai reikšmingas literatūrinis liudijimas apie sovietinės Lietuvos praeitį ir dvasinį žmonių skurdinimą okupacijos metais. Nors knygą sudarančios dvidešimt septynios novelės atrodo tarpusavyje nesusijusios, jas vienija bendra tema – pavergto, suvaržyto žmogaus kasdienybė ir pastangos išlikti žmogumi nežmogiškomis sąlygomis.

Autorius pasižymi gebėjimu kukliai ir nepagražintai, beveik dokumentiškai atkurti gyvenimą po geležine okupacijos letena. Jurevičius vengia atviro patoso, tačiau jo pasakojimuose nuolat juntama moralinė pozicija ir vertybinis stuburas. Perskaičius knygą kyla suvokimas, kad tokia praeitis neturi sugrįžti, nes ji griauna asmenybę ir naikina žmogiškąjį orumą.

Svarbią vietą knygoje užima žmogaus vidinio pasaulio vaizdavimas. Tai atskleidžia ir viena įsimintiniausių citatų: „Kai pamąstai – ir žmonės kaip žiedai įvairūs. Yra paprastų gražių. Ir yra nuostabių, ir paprastai nuostabių...“ Šiais žodžiais autorius subtiliai parodo, kad net pilkoje, priespaudos persmelktoje kasdienybėje žmogus nėra „grynuolis gabalas“ – jis turi charakterį, principus, svajones ir tikėjimą.

Knygoje ryškiai atskleidžiama ir darbininkų dalia. Ilgos darbo valandos, nuovargis, nuasmeninimas leidžia suvokti, kaip sistema žmogų paverčia sraigteliu, pamiršdama, kad jis turi šeimą, artimuosius, vidinį gyvenimą. Tačiau net ir tokioje sovietinėje „makalynėje“ žmogus išlieka patriotu, kataliku, vertybių nešėju – tai autorius perteikia santūriai, be atviros deklaracijos.

Išskirtinio dėmesio vertos kelios novelės. Novelėje „Širdies grožis“ vaizduojamas jaunos gydytojos pasiaukojimas ir meilė pacientams. Ji rūpinasi ne tik fizine žmogaus sveikata, bet ir emociniu ryšiu, bendravimu, dvasine savijauta. Gydytoja apibūdinama kaip reto grožio žmogus – gražus ne tik išore, bet ir vidine ramybe, pasiaukojimu, žmogiškumu.

Novelė „Ištikimybės išbandymas“ pasižymi stipriu emociniu krūviu ir moraline žinute. Joje pabrėžiama artimo meilės ir ištikimybės vertė: „Daug aukso yra, bet brangiausias auksas – artimo meilė, brangiausias daiktas – artimo ištikimybė.“ Net ir beviltiškiausiose situacijose žmogus čia randa atramą kitame.

Svarbiausia knygos novelė – „Viskas kaip buvo“. Joje vaizduojamas jauno, perspektyvaus žmogaus dvasinis nuopolis ir mirtis nuo alkoholio. Herojaus gyvenimas prasideda viltingai, tačiau pamažu rieda žemyn „kaip klaikus nykumas“. Autorius aiškiai parodo, kad už netinkamus pasirinkimus ir gyvenimo būdą kartais tenka sumokėti aukščiausią kainą.

Nors šiuolaikiniam jaunimui knyga gali pasirodyti senamadiška ar sunkiai priimtina, ji išlieka aktuali. Knygoje vaizduojamas paskutinis okupacijos dešimtmetis, artėjant Lietuvos nepriklausomybei, o tarp eilučių juntamas žmogaus siekis išsivaduoti iš priespaudos, noras gyventi prasmingai ir pakilti virš tuščio egzistavimo.

„Viskas kaip buvo“ – tai nedidelės apimties, tačiau prasminga knyga, paremta autoriaus asmenine patirtimi. Ji parašyta nesudėtingu stiliumi, tačiau kalba apie universalias vertybes – žmogiškumą, gailestingumą, ištikimybę ir tautinį sąmoningumą. Šios vertybės nepraranda savo aktualumo ir šiandien, todėl knyga neabejotinai ras savo skaitytoją.

© Alicija Valentukevičiūtė, 2024