Vilniaus kiberpoema

„Nacionalinės dulkinimosi ypatybės“. Taip pavadintą knygą pirktų kelis kartus labiau, o ir melo tame nebūtų. Atėjo Betė - pasidulkinom, atėjo Lapė Rudasnapė - pasidulkinom, parsivedžiau Emiliją - pasidulkinom, pasikviečiau Ievutę - pasidulkinom, paskambinau Izaurai ir jai atvažiavus pasidulkinom... Galima ir toliau tęsti. Po to galima jas sumaišyti vietomis ir vėl iš naujo tęsti, po to dar kartelį ir dar, ir dar... Gyvenimas nuo vieno pasidulkinimo iki kito. Tiesa, prieš tai būtinai reikia aplankyti daugybę barų ir ten nusigerti. Štai taip trumpai galima atpasakoti Nėriaus Pečiūros knygos turinį.

Ne vieta moralizavimui. Kiekvienas renkasi gyvenimą ir draugus tokius, kokie jam patinka. Šios knygos jokiu būdu negalima skaityti dievobaimingiems ar itin „tvarkingą“ gyvenimą propaguojantiems. Dievas Pečiūrą nusiųs į pragarą.

Tik dalis knygos herojų vardų yra nepakeisti. Kita dalis (turbūt didžioji) pakeisti tik šiek tiek arba visai neatpažįstamai, o tai šiek tiek nervina ir painioja. Ir visiškai nesvarbu, kad iš aprašomų įvykių galima nesunkiai atpažinti „koduotus“ žmones. Greičiausiai tai tiesiog apsidraudimas nuo bylų už šmeižtą (o yra Lietuvoje ir drąsių rašytojų!). Pavyzdžiui, Bagdonas - tai tas pats Algis Ramanauskas-Greitai, Rimas Šapranauskas - Rimas Šapauskas, grupė „FUTBOLA$“ - „SPORTAS“ ir t.t. Save autorius vadina Angelu, nes knygą rašo trečiuoju asmeniu. Jo tėvą geriausiai visi televizijos žiūrovai žino iš laidos „Orbita“. Knygoje greičiausiai maišomi tikri ir išgalvoti įvykiai, o tai dar vienas minusas. Pliusas – vietomis šypseną sukeliančios scenos. Ištraukėlė iš Angelo pokalbio su tėvu:

„- Dešimt tikrų baravykų, - juos išrikiavęs, tėvas patenkintas patrynė rankas. - Pavogiau iš sužadėtinės.
- Kaip šaunu, - nušvito sutinęs Angelo veidas.
- Kadangi ji tau rašinėja laiškus, esą vagiu jos knygas, tai...
- Tai reikia vogti iš tikrųjų, - gerdamas kefyrą džiūgavo Angelas.
- Vakar sužadėtinė nutaisė suktą veiduką ir sako: o kodėl tu nieko su manimi nepadarai? Ko nepadarau - klausiu. Na to... to paties - mekeno ji.
Angelas pastatė kefyro stiklinę ir išsišiepęs sukluso.
- Aš to nedarau su lavonais, sakau. Ji nustebo, sako, aš dar ne gyva. Bet moteriški tavo organai jau seniai nebefunkcionuoja, bandžiau jai paaiškinti. O ji pasiuto: moteris visada gali! Štai kur bobos protas, o dar turi aukštąjį išsilavinimą.“

Knyga nėra bloga, tačiau išliekamosios vertės neturi. Po kelių metų niekas jos nebeskaitys, nes nebeprisimins tų įvykių ar šiaip bus nebeįdomu. Na, o dabar (kol nepraėjo tie metai), visai smagiai galima ją perskaityti. Vienu sakiniu: šiek tiek humoro, šiek tiek muzikos, darbo, daug gėrimo, daug dulkinimosi ir... ko gero viskas. O taip... nepaminėjau mirties, savižudybės, operacijos ir sugalvotų herojų likimų.