Vėžio atogrąža

Legendinio romano vertimas į lietuvių kalbą išvysta pasaulį praėjus beveik 70 (!) metų nuo originalo išleidimo datos. Vyresnės kartos skaitytojai tikriausiai spėjo jį perskaityti ir originalo kalba, ir rusiškai, ir prancūziškai… Todėl galbūt pastebės, kad šios knygos kalba, palyginus su jais, atrodo pernelyg švelni, nes Milleris itin mėgo slengą ir žaižaruojantį jumorą. Jis iš tų žmonių, kurie visada vadina dalykus jų vardais: „Dabar yra tik vienas man gyvybiškai svarbus dalykas –­ užrašyti visa tai, apie ką knygose nerašoma“ (p. 18). Jo linksmas nešvankumas suteikia romanui apie 1930-ųjų Paryžių labai stiprų autentiškumo dvelksmą, pašėlusią nerūpestingumo nuotaiką ir ironišką požiūrį į aplinkinius netgi pačiomis beviltiškiausiomis aplinkybėmis. Atrodytų, eilinis romanėlis apie lietuvių itin mėgstamą sostinę, jei pasakotojas nebūtų toks nepraktiškas, neleistų pinigų pramogoms su merginomis ir nemiegotų parke ant suoliuko, kai baigiasi ir pinigai, ir pramogos. Bet kuriuo atveju aplink jį visada pilna keistų, spalvingų personažų.

Ryškios metaforos, kuriomis autorius apibūdina visuomenę ir jos reiškinius, rodo miestą kaip „pasaulio bambą“, kuriame kiekvienas turi savo „fanaberiją“. Drąsus cinikas ir nerūpestingas meilužis nepripažįsta kompromisų: „Kuo jūs mane laikote? Ar aš koks linksmintojas, už algą privalantis kasdien nuo pat ryto vaidinti jums, mulkiams, intelektinį farsą? Ar aš koks vergas, nupirktas už pinigus, kad šliaužiočiau prieš jus, veltėdžius, ant pilvo ir pakločiau jums po kojų viską, ką turiu ir ką moku?“ (p. 72). Demokratiškos Amerikos sūnus įsigudrina išlaikyti tą, ką įprasta vadinti humanišku požiūriu į pasaulį, ir vaidina vaidmenį iki galo: be tikslo slampinėja gatvėmis, įžūliai stebi aplinkinius, klausosi atsitiktinių pažįstamų istorijų: juokingų ir absurdiškų, painių ir primityvių, kartais ir pats jose dalyvauja. Kas padoriam piliečiui atrodo įprasta, jis mato kiaurai: „[Kunigas] laimina šalį, laimina valdovą, ginklus ir šarvuotlaivius, šaudmenis ir rankines granatas. Visi su sijonais, be lyties požymių [...] Graži nekatrosios giminės kakofonija. [...] Juk taip visame civilizuotame pasaulyje, pamaniau“ (p. 257). Europa – tai muziejus, kuriame nedaug gyvų lankytojų, o jų gyvastį palaiko tik moterys, žydai ir vynas. Idėjos – visiškai priešingos gyvenimui: kur yra pirmos, nėra pastarojo, ir atvirkščiai. Ch. Bukowskio ir H. Kunčiaus dvasinis bičiulis renkasi gyvenimą, nieko jame nesureikšmina ir pats nelinkęs susireikšminti. Jis – laimingas: „OOMAHARUMOOMA!“