Vėžio atogrąža

Iš karto perspėsiu: jei švenčių laikotarpiu jums nusišypsojo laimė susirasti artimą draugą, niekada nerodykite jam ką tik įsigytos Henry Millerio knygos „Vėžio atogrąža“. Patirsite (ne)malonumų, kokius patiria parkelyje priešais moterį apsinuoginęs ekshibicionistas, užkluptas dorovės policijos.

Manęs tokia dalia neištiko, bet visgi buvau apklaustas to, kurį laikau sau artimu. (Panašiai kaip H. Milleris, kuris savo laikais puritoniškose JAV buvo apkaltintas nepadorumu.) Ir ne tik apklaustas – drįstu spėti, kad man artimas žmogus apie mane padarė tam tikras (gal ir visai teisingas) išvadas. Todėl su didele pagarba ir rašau Tau šį laišką.

Tu klausi – o kartu ir kaltini – mano draugiją tuo, kad, užuot maudęsi meno šviesoje tarsi vaikai žiemos sniego sūkuryje, mes voliojamės išderintų emocijų, sujauktos psichikos, suvešėjusių geidulių purve, sukamės alkoholio tvaike, nuodijamės cigarečių ir silpnų narkotikų dūmais, sekiname savo kūnus, kryžiuojame savo tapatybes ir ego. Sakai manantis, kad tikras menas gimsta tik šviesoje ir optimizme, kad jis negali būti negatyvus.

Taip, negaliu paneigti Tavo kaltinimų. Taip, aš sunkiai atsidūstu iš juodųjų sielos gelmių, aptrauktų nevilties aksomu. Bet kartu su manimi atsidūsta ir du nuopuolio amžiai, du prarūkytų, pradvokusių alkoholiu skurdžių kavinių, pusrūsių ir viešnamių amžiai, „Piktybės gėlių“ ir „Maldororo giesmių“ amžiai, „Staugsmo“ ir „Nuogų pusryčių“ amžiai, tarsi nevilties Atlantida sujungti dviejų H. Millerio „Atogrąžų“ virkštele. Du amžiai, tačiau vientisa teritorija, suvienyta amoralumo, nepriteklių, savižudybių, mirtinų venerinių ligų ir puikiojo, geidžiamojo absento, nuo kurio ne vienas apako ar išprotėjo. Orgazmo spinduliuose ir mirties sopuliuose klykianti Europa, jos amžinosios jaunystės ir dionisiškos kančios sostinė Paryžius – štai dėl ko alpo ne tik H. Milleris, bet ir E. Hemingwayus, – kaip ir daugelis kitų sugedusių Kolumbo žemyno vaikų. Kodėl? Todėl, kad matė kylančią, viską ryjančią imperiją, matė žmogų, virstantį skaitmeniniu kodu, kaulų, mėsos ir vidurių kratiniu, matė grobikišką karą, vergiją valstybei ir verslo bosams, matė tuščias intrigas, dvasinį skurdą ir vidutinybių iškilimą, matė, kaip galingieji naudojasi išvirkščia morale ir verčia savo gyvenimo stilių naująja religija...

Taip, visi jie viską matė, bet ne visi norėjo matyti. Vieni užsidėjo jiems siūlomus kreivus akinius ir apsigyveno jiems pastatytame dramblio kaulo bokšte su užrašu „Aukštasis menas“. Jie tupi vienutėse, maitina save idealistinėmis iliuzijomis ir kurpia meną menui, t. y. sėdi priešais veidrodėlį ir spaudo fenomenologinius spuogus. Tokie menami me-e-e-e-enininkai, atrodo, visam gyvenimui pakibę tarp žemės ir dangaus, veidmainiškai pliurpia apie dangų, bet mieliau renkasi žemiškus dalykus – gyvena iš valstybės didikų ir piniguočių malonės. Jiems tenka visi diduomenės prizai ir prastuomenės gėlės. Kaip atlygis už padlaižiavimo me-e-e-e-eną.

Kiti jokių akinių nesidėjo ir neužsidarė jokiuose bokštuose, o jei į kokį dirbtinį bokštą ir pakilo, tai tik tam, kad savomis akimis išvystų begalinį „aukštojo meno“ niekingumą ir skurdą. Jie spjovė į kaukėtus vienučių gyventojų veidus ir tuojau pat nusileido žemyn – čia jie atrado savo miestą: tarakonus ant pagalvių, užakusius tualetus ir padugnes kaimynus. Jiems, Ch. Baudelaire’o ir W. S. Burroughso enfants terribles, nekilo jokio noro žengti į jaukias elitinio buržuazinio meno sales, o jeigu ir būtų kilęs noras – durys vis tiek aklinai uždarytos. Jiems beliko tarakonai ir purvas. Alkoholis ir cigaretės. Narkotikai ir pigus seksas. Egzistencinis balansavimas žengiant bado mirties lynu, sarkastiškas juokas kišant galvą į nepagražintos tikrovės nasrus, tikro – bjauraus ir purvino – gyvenimo piruetai po nežinomybės kupolu. Visa tai, ką be jokių išlygų vadinu aukštuoju menu.

Taip, aš pasilieku sau teisę gerbti švarius neparsidavusius keistuolius, kuriančius savoje meno šventovėje, savajame bokšte. Bet man mielas ir purvas – kaip egzistencijos forma, kaip nuoširdumas, kaip autentika, kaip iššūkis dirbtinai surežisuotai ir šleikščiai nuglaistytai „spektaklio visuomenei“. Juk švariai, steriliai ir patikliai visuomenei nereikalingi purvini ir apšiurę menininkai, kurie niekuo netiki ir nieko nesitiki, įžūliai veltėdžiauja (toks diduomenės primestas požiūris) ir iš visų tyčiojasi – iš suktos valdžios ir tiesmukos prastuomenės, iš viso sumauto pasaulio ir patys iš savęs. Jie nereikalingi, todėl oficialiajam kultūros pasauliui jie neegzistuoja. Jie pasmerkti amžinai likti užkulisiuose, nes „spektaklio visuomenės“ scenarijaus autoriai ir režisieriai tokiems žmonėms „prie meno“ (gana tikslus terminas!) nepaskyrė jokio vaidmens – šioje butaforinėje scenoje jų paprasčiausiai nėra ir niekada nebus. Jie mirę.

Jie – tai mes. Miruoliai, besivažinėjantys smirdančiose bagažinėse, o ne prašmatniuose katafalkuose. Andergraundiniai rašytojai, savo knygas pristatantys lavonines primenančiuose pusrūsiuose, o ne prabanga spindinčiame Rašytnamyje. Kontrkultūros aktyvistai, rengiantys gedulingas meninio protesto akcijas, o ne pompastiškas poezijos ar dainų šventes... Esame mirę, bet turime kuo pasidžiaugti – tomis retomis, bet tikromis akimirkomis, kai priartėjęs pirmapradis chaosas aplieja mus – šėlstančius ir staugiančius – tobula žalzgana šviesa ir leidžia išrėkti visą susikaupusį weltschmerz gyvulišku neartikuliuotu urzgesiu. Hrrrhhhhhuuuhhhhaaaaaaaaa!

Tad štai ką Tau norėjau pasakyti, mano mielas artimas žmogau. Purvą saulė įkaitina stipriau nei marmurą. Purviname cinizme nuoširdumo neką mažiau nei šviesiame idealizme. Skirtumai tarp šviesos ir purvo, „aukšto“ ir „žemo“, tarp jūsų ir mūsų, Tavęs ir manęs – tik mums primestos kategorijos, iš tikrųjų visi mes esame kategorijos, tarp kurių nėra jokių esminių skirtumų. Viskas organiškai sumišę – kaip ir šiame laiške, kurį Tau atnešiau vietoj H. Millerio „Vėžio atogrąžos“.