Vėtrų kalnas

Aš buvau nustebinta to, kad man patiko knyga „Vėtrų kalnas“. Nustebinta, nes nesutikau su kai kuriomis knygos mintimis, jaučiausi sutrikusi, skaitydama visuomeninės padėties aprašymus, be to, ne tin mėgau kai kuriuos veikėjus. 
Tai knyga, kalbanti apie romantikos mirtį; net santykinai laiminga pabaiga neatrodo gimusi iš didelės meilės ar ugningo meilės nuotykio, bet veikiau iš tylaus pritarimo. Ši vienintelė sėkminga draugystė neprasideda slapčia ir ji nėra dramatiška: tai ramus dviejų žmonių prisitaikymas vienas prie kito, koevoliucija. Man „Vėtrų kalnas“ buvo antiromantiška knyga, visiškai priešinga tam, ko aš tikėjausi.

Siužetas pasakoja kaimo merginos, Ketrinos ir našlaičio berniuko Hitklifo draugystės istoriją, paveikiančią visus, esančius aplink. Ketrina išteka už vaikino, artimo jos visuomeninei padėčiai ir Hitklifo gyvenimo tikslu tampa troškimas sugriauti Ketrinos gyvenimą. Jis griauna ne tik jos, bet ir visų esančių aplink ją gyvenimus.

Man asmeniškai visi veikėjai buvo itin nesimpatiški. Jie buvo kvaili, naivūs, kerštingi, amžinai verkšlenantys ir egocentriški. Mano nuomone, jie buvo labai žmogiški, nors kai kuriais atvejais buvo sunku rasti pateisinimų jų būdo bruožams ir elgesiui. Kad ir Ketrinai, turinčiai nepaprastai aukštą savivertės jausmą.

Hitklifas yra centrinis knygos veikėjas. Prieš skaitydama knygą aš tikėjausi, kad Hitklifas bus niūrus, problematiškas, romantiškas svajotojas. Iš tikrųjų, jis buvo egoistiškas, mėgstantis kontroliuti ir manipuliuti. Ir pabaigoje – šiek tiek pamišęs. Hitklifas yra iš tos vaikinų rūšies, kurie kaltina aplinkinius dėl savo nelaimių ir kas kart primena, kad mirs jei tu jį paliksi. Jis yra savanaudis, nors tai gali būti sunkaus gyvenimo rezultatas. Be abejo, galbūt Edgaras Lintonas ir nėra nusipelnęs Ketrinos širdies ir rankos, bet jo meilė yra stipri ir ilgalaikė, kaip ir Hitklifo. Ir šiek tiek mažiau kelianti baimę.

Dėl didžiosios dalies nelaimių ir tragedijų Vėtrų kalne kalta puikybė. Elena Din sako jaunajam Hitklifui „išdidūs žmonės patys sau prisidaro širdgėlos”. Būtent Elen Din man labiausiai patiko. Ji man buvo artimesnė nei Hitklifas, Ketrina ar Lokvudas. Din yra mūsų gidas po knygos pasaulį: Strazdų, Vėtrų kalno sodybas ir aplinkines viržynes. Bet vistiek kartais aš būdavau sužlugdyta Din nesugebėjimo suprasti, kad ji daro tas pačias klaidas vėl ir vėl. Ji pateisindavo blogą kitų elgesį ir kaskart įsivaizduodavo, kad šį kartą viskas bus taip, kaip reikia...

Klasiniai suvaržymai ir visuomeninė padėtis, pavaizduota knygoje man, moderniai, viduriniosios klasės atstovei, yra labai svetima. Skaitydama knygas, kuriose klasiniai skirtumai nulemia „gimimą po nelaiminga žvaigžde“, dažnai klausiu savęs, koks tam galėtų būti šiandieninis ekvivalentas? Dabartinėje kultūroje, užvaldytoje nepriklausomybės ir laisvos valios idėjų, atrodo beveik neabejotina, kad Ketrina ir Hitklifas atsiduos savo aistrai, kad Ketrina, mylėdama Hitklifą, nepasirinks Edgaro. Anuomet draugystė buvo suvokiama kaip kažkieno nulemtas dalykas. Asmeniškai man atrodo, kad knygos pasakojimo tragedija slypi veikėjų trūkumuose, o ne visuomenės nuomonėje ar aplinkybėse.

Pripažįstu, jog šią knygą galima suprasti keleriopai. Knygos pasakojimą galima interpretuoti daugybe būdų. Manau, kad ši gausa kaip tik ir pritraukia skaitytojus. Jei Brontë būtų parašiusi paprastą pasakojimą su aiškiais teigiamais ir neigiamai herojais,  pateikdama lengvai suprantamą moralą, įdomu, ar knyga būtų išlaikiusi laiko išbandymą? Ar ji taptų pasenusi ir tuščia, papročiams pasikeitus?

Mano nuomone, „Vėtros kalnas“ yra puikus kūrinys ilgajam savaitgaliai. Tai romanas apie tai, kas atsitinka, kai vaikinas yra atstumiamas. Joje yra melodramos, tragedijos, beprotybės ir galbūt vaiduoklių. Tai greitai skaitomas, linksmas kūrinys, iš tos knygų rūšies, kuri suteikia bendrą vaizdą apie tuomet vyravusią kultūrą ir papročius. Be to ji privers jus jaustis geriau, kadangi jūs neabejotinai esate išmintingesni, paprastesni ir mažiau paviršutiniški nei bet kuris šios knygos veikėjas.