Vanduo nemoka kalbėti

Romane „Vanduo nemoka kalbėti“ („Ciklonas“) meilės istorijos keliauja į pasakojimo paraštes, pirmą planą užleisdamos mažo miestelio kasdienybės vaizdams. Iš pirmo žvilgsnio – miestelis kaip miestelis, tačiau štai vieną dieną netoli jo neaiškiomis aplinkybėmis dingsta jaunuolis, ir vietinė žurnalistė, sujaudinta motinos ašarų, pradeda vynioti įtarimų siūlus. Pasirodys, jog nuošalusis miestelis anaiptol nėra toks provincialus: korumpuotų jo valdininkų darbelių gijos veda į sostinė ir dar toliau - į užsienį, kuriame šiais laikais taip patogu ir gera slėptis bankų sąskaitomis apsirūpinusiems nusikaltėliams. Ar tai romanas, kuriame išaiškės teisybė? Žinoma – juk nevalia palikti neišnarplioto detektyvinio siužeto. Tačiau „išaiškėti“ nereiškia „nugalėti“. Žurnalistė, įsitraukusi į bylos tyrimą, galiausiai nuleidžia rankas ir tyliai pasitraukia į didmiestį, į valdišką darbą, kuris kainuoja mažiau nervų ir yra kur kas geriau mokamas.

Romaną visuomeniniu požiūriu galima būtų įvardyti pesimistiniu: beviltiška šiuolaikinės jurisdikcijos liūne kovoti prieš puikiai jame besijaučiančią korupciją. Tiesa tokioje visuomenėje, autorės požiūriu, triumfuoja nebent atsitiktinai. Jeigu tik atsitiktinumu galima pavadinti žmogaus sąžinę... Turbūt jau galima?