Vanduo nemoka kalbėti

Jei internete nešmėžuotų aktyviai apie žurnalistų etiką rašančios autorės tekstai, vargu ar būčiau susidomėjusi. Bet parūpo patikrinti, ar šios žurnalistės tekstai atitinka jos keliamus ir propaguojamus reikalavimus kolegų darbui: „Kažkodėl rodomi blogi dalykai tiesiog prilipdo žiūrovus prie televizorių ekranų ir skaitytojus prie panašaus turinio knygų. Tačiau tai pasižiūrėjus, perskaičius žmoguje nieko nelieka – tokie kūriniai neugdo dvasinių, jausminių gebėjimų, jie moko lipti per galvas. (...) Tad turėjau parašyti kūrinį, kuris pa­ro­dytų –­­ taip elgtis negalima“ (www.ana.lt/alytausnaujienos/ paskutinio­numeriostraipsniai/?nid=2055). Taip ir nesupratau, kodėl tada ji pati parašė kraupią istoriją apie žudynes, kokių ir taip pilnos kriminalinės laikraščių ir TV kronikos? Užmojis, aišku, kilnus – parodyti, kaip motinos meilė nugali visas kliūtis, ieškant teisybės, ir kaip atkakliai nuskriaustoji ieško teisybės visose įmanomose instancijose. Tačiau šiuo atveju ne taip svarbu, ką žmogus daro, o kaip tą daro. Veikėja Emilija pavaizduota kaip savotiška maniakė, žūtbūt užsispyrusi išsiaiškinti visas sūnaus nužudymo smulkmenas. Jei jos būtų parodytos per TV, spėju, autorė pirmoji pultų skambinti varpais: nupjauta galva, gyvūnų nuėsta kaukolė, be žinios dingusios lavono plaštakos... Motina, turėjusi įkūnyti visas šventas dorybes, nepasižymi ypatinga išmintimi: tokius liurbius, su kokiu ji sutinka gyventi (nes „moteriai nepadoru gyventi vienai“), reikia iš karto siųsti kuo toliausiai, o ne tąsyti juos paskui save. Apskritai, visi knygos veikėjai apgailėtini: jei iš tikrųjų tokių žmogelių pilnos Lietuvos provincijos, nereikia stebėtis, kad jų konfliktams žiniasklaidoje neskiriama dėmesio. O dar skatinama užjausti moterį, kuri sūnui leidžia brakonieriauti ir net nesidomi, kur jis įsivėlęs, su kuo prasidėjęs. Šiuo atveju apie dorovę niekas neužsimena, nes, anot tradicijos, Lietuvoje motinos sūnums visada ir viską leidžia. Žodžiu, neįtikino manęs kaip skaitytojos nei tos naivios moterėlės, toliau savo daržo nematančios, nei dorybingoji žurnalistė, banaliai samprotaujanti apie tikėjimą. „O priežastis, dėl ko krinta žiniasklaidos reitingai, ne žurnalistų darbas“, – ne mažiau naiviai įtikinėja autorė. Tad kas gi tada? Autorė kartu su D. Jazukevičiūte galėtų ne knygas rašyti, o pagaliau išsiaiškinti, dėl ko tie paslaptingi reitingai krinta. Iš tokio tyrimo tikrai būtų daugiau naudos.