Vakaro nendrė

Veltui ieškotume poetės knygelėje subtilių sentencijų, painių apibendrinimų, poetinius kazusus imituojančių žodinių ir mintinių labirintinio pobūdžio įmantrybių. Visai ne tokio realaus ir įsivaizduojamo pasaulio sampratos užima rašytojos kūrybinio lauko erdvę. Jai būdingas paprastų paprasčiausio, visiems žinomo ir girdėto daikto ar situacijos hipertrofijos, kurios pamažu ryškinamos, kapojamos, ištempiamos arba nutraukiamos. Dėl to jos įgauna nelauktą filosofinę prasmę, atsiremia į pasaulį kitokia plokštuma, apsipila kitomis spalvomis.

Kiekvienas eilėraštis parašytas ir sudėtas taip, kad jame gali išgirsti ir pajusti visą žmogaus pasaulį, bet tai daugiausia yra ne daugiabalsė simfonija ar trankus daugiainstrumentinis maršas, o subtiliai ir plačiais diapazonais skambanti vieniša styga, kuri savo turinį išreiškia tarsi slysdama per laiko tėkmę, per įvykius ir žmones. Dėl to vaizdas formuojasi ne iš vienkartinio momentinio atskiros eilutės ar posmo įspūdžio, o iš viso nueito kelio, išklausius visą vienišos stygos skambinamą melodiją, palyginus pradžios ir pabaigos derinius. Perskaitęs trumpesnį ar ilgesnį eilėraštį, neskubėkime akis išdegę tolyn, o sustokime, pamąstykime ir tik tada galėsime pajusti visą žodžių jėgą, paskleistus niuansus, interpretavimo plotį, išsiliejusios minties skaidrų plakimąsi. Štai, kad ir tas – „ir niekas nebekelia liūdesio“: 1. Ruduo/ Tarp mūsų –/ Nei siena./ Neperkopsi./ Nebeišgriausi./ Sutramdytas laikas/ Žaižaruodamas tyvuliuoja/ Aplinkui/ Nei vakaro ežeras –/ Lygus ir nesudrumsčiamas./ Tu ten gyveni/ Su margu akmenėliu,/ Su vėju,/ Su nutykusiais meldais,/ Su miegančiu baltu paukščiu./ Tu ten/ Gyveni,/ Iš anksto/ Viską žinodamas. 2. Rudens vakarais/ Meilė/ Visuomet/ Yra/ Arti/ Didžiausios nelaimės. 3.Naktį į lango stiklą/ Ilgai tu žiūri –/ Tarytum/ Į seną ir tamsų/ Veidrodį./ Bet/ Ten nieko nėra./ Jokio atspindžio –/ Nei moters silueto,/Nei miegančio vaiko/ Žaisliuko./ Viskas/ Amžinai/ Pasiliko/ Antrojoje lango pusėj./ Ir niekas/ Šią naktį tau/ Nebekelia liūdesio./ Ir niekas/ Nebekelia/ Liūdesio./ Tu gyveni/ Ramybėje. Štai kokia ilga „ramybės“ melodija ir kokiais vingiais besisukdama ta vienišoji styga išskambina mum gyviesiems mirties ir pomirtinio gyvenimo prasmę.

Knygelėje daugelis vaizdinių ir filosofinių apibendrinimų sukasi cikliniu žiedu. Atskiras eilėraštis yra tarsi atskiras tos žiedinės linijos taškas, kuriuos sujungęs skaitytojas gali pamatyti poetės pasaulio lygumas ir kalnelius, kurie vešliai prižėlę žmogiškojo pasaulio aktualijų – kvepia žydinčiais gyvenimo pavasariais, noksta saulėtomis ir daug žadančiomis darbų vasaromis, krenta nelauktais ir netikėtais rudens vaisiais... Tokie ciklai: „Senas žmogus su žydinčia vyšnios šaka“, „Tebesisuka ratas“, „Panaktinio regėjimai“ ir kt. Paminėjau tuos pavadinimus ir dėl to, kad skaitantysis galėtų suprasti to pasaulio, apie kurį kalba poetė, paprastumą. Štai dar keletas pavadinimų: „Po vasaros medžiais“, „Tylėdami žiūrim į upę“, „Naktį žvakė šviesesnė“, „Tykiai juodvarnis praskrido“, „Kai žydi rugiai“. Bemaž visi eilėraščiai tokie. Iš to, ką pateikiau, nesunku suvokti, kokie paprasti reiškiniai įdvasinti poetės knygelėje, o paskaitęs pačius eilėraščius galėsi pajusti įstabų, filosofiškai įprasmintą mūsų gyvenimo šventinę ir liūdnąją dieną ir kasdienybės pilkąjį judėjimą.

Bendras knygelės fonas nėra tamsus ir sukasi tikro pasaulio apmąstymų terpėje, gana skaidriose jos sampratose, kurios, giliau ir prasmingiau įžvelgtos, pabudina įvairiausias interpretacijas, suskamba gilesnėmis prasmėmis, nusispalvina vaizdą tokiomis spalvomis, kurių savo akimi žvelgdamas gali nepastebėti ir išryškėja tik einant kartu su poete, stebint jas per autorės poetinę, paprastą dienos šviesą skaldančią į sudėtines dalis, prizmę.

Tematika įvairi, laiptuota, bet autorė visada lieka ištikima savo stiliui. Kai kurie gyvenimiškosios aplinkos eilėraščiuose įskelti žodžiai suskamba taip įtaigiai ir apibendrinančiai, juose tiek gyvenimo išminties, kad nenorom imi ir įsimeni juos, nes pasakoma tai, kas labai tikra, su kuo dažnai susiduri, bet kažkodėl liko nepastebėta, tarsi netyčia praeita: „Nes nieko neliko./ Kas rudenį nepražūtų –/ Iš liūdesio žemės/ Išaugęs.“ (51 p.); „Aš nežinau,/ Kas tu esi,/ Vasaros raibas dagili,/Nes nežinau,/ Kas yra mano/ Gyvenimas.“ (70 p.); „Erškėtrožių krūmas keroja/ Tas pats vakare ir iš ryto./ Ir jau nekamuoja tas rojus,/ Iš kurio esi išvarytas.“ (76 p.); „Nes amžinas tas, kuris gyvas,/ Kurs myli ir laukia, ir kenčia,/ Kurs varsto tarp pirštų vėlyvą/ Vilties ir kantrybės rožančių.“ (82 p.); „Kaip ryškiai/ Šviečia visa/, Kas užges,/ Kaip aiškiai/ Girdis visa,/ Kas nutils,/ Kaip skaudžiai/ Mus sujungė/ Visa,/ Kas praeis.“ (88 p.).

Skaitant knygelės mintys nuteka tavimi ir tavo pasauliu tarsi skaidrus ir gėlas šaltinio vandenėlis. O, kaip to tyrumo, užgožtiems gyvojo pasaulio smulkmenų, mums dabar trūksta...