Vaiduoklis stiklainyje

„Liberijoje sutiktos moters paklausiau, kaip išsigydyti liūdesį? Ant laužo virdama pietus dešimčiai savo vaikų ji pasakė stebuklingą dalyką: „Kas yra liūdesys? Jis atsiranda, kai per daug galvoji. Kai per daug galvoji, nieko neveiki. Kai nieko neveiki, neuždirbi. Kai neuždirbi, liūdi. Kai man pasidaro liūdna, prikepu sausainių, nunešu į turgų, parduodu ir pasidaro linksma“.

Tokią pamoką iš vienos iš daugelio savo kelionių parsivežė „Lietuvos ryto televizijos“ žurnalistė Jovita Valeikaitė. Ji dar sukas televizijoje, kitaip nei Gražina Sviderskytė, panirusi į istorinę dokumentiką ar Jonas Banys, nuklydęs į kinematografiją (pavyzdžiui, prisidėjo prie „AXX“ festivalio finalininko „Pono Pimpio“ kūrimo). Greta visų savo susuktų tiriamosios žurnalistikos reportažų kasečių J. Banys jau gali įstatyti ir pirmąjį savo romaną – ironiškąjį trilerį „Vaiduoklis stiklainyje“.

Tai – knyga, kurioje (kitaip nei žurnale, iš kurio išrašyti J. Banio kolegės žodžiai) nėra ką pasibraukti. Siužetas joje susiliejęs su veiksmo strėliuke, nukreipta tiesiai į atomazgos taikinį, ir net nekryptelinčia į išsamesnius pagrindinių personažų psichologinius portretus ar filosofinius jų/autoriaus pasaulėžiūros potėpius. Gamtos aprašymai su dažname skyriuje vienodai plaukiojančiais debesėliais ar šniokščiančiu lietumi knygoje tarsi skandina savo šešėlyje herojus, sutupdytus ant pačio strėliukės smaigalio.

Tačiau būtent tai leidžia statyti „Vaiduoklį stiklainyje“ greta vienų garbinamo, kitų linčiuojamo anglų kalbos dėstytojo Dano Browno „Da Vinčio kodo“. Didžiausias jų panašumas – ne tik sėjama, regis, neišklibinamų istorinių bei religinių faktų bacila. Lengva pastebėti, jog net siužetiniai kulminaciniai akcentai romanuose sudėlioti tapačiai: į įvykių sūkurį senelio Žako Sonjero įklampinta Sofi „Da Vinčio kode“ – Istorijos fakulteto dekano Kristijono Pakalnio į mistinius dalykus įstumta Rasa „Vaiduoklyje stiklainyje“, Paryžiaus-Londono bažnyčiomis ir kitais architektūros kūriniais, dėl kurių realumo dievagojosi D. Brownas, vinguriuojanti įvykių trajektorija, - sumaniai J. Banio mėtomos nuorodos į taip pat realią Lietuvos provinciją, kurioje plėtojamas pasakojimas. Lietuviškame „Da Vinčio kode“ kartą net tiesiogiai sužaidžiama šventojo Gralio taurės sąvoka, aplink kurią visą savo romaną lipdė amerikietis. Galiausiai atomazga. Scena, kai Rasa priklaupia prie istorinio Lietuvos personažo palaikų lengvai persidengia su Roberto Lengdono pagarbos atidavimu Marijai Magdalietei – finaliniu „Da Vinčio kodo“ kadru.

Šis romanų palyginimas – J. Banio ir jo į stiklainį įsprausto vaiduoklio naudai. Džiugu, kad mažytės ir tik tūkstantmetį skaičiuojančios Lietuvos istorija taip pat gali įsukti intriguojančio bei mistinio siužeto pagreitį. Autorius sėkmingai sužaidžia personažų prototipais (kažin, ar profesorius Alfredas Bumblauskas skaitė J. Banio knygą?), paslaptingosios provincijos mįsle (kuriame gi Lietuvos kampe stovi dar 1387 m. paties Vytauto statyta bažnyčia?), nuorodomis į archeologinius radinius (nors šiandien eik ir tikrink, ar Žemutinės pilies muziejuje išties eksponuojama Žemutinių rūmų kasinėjimų metu tualeto duobėje(!) rasta maldaknygė). Tik romaną, it vaiduoklį stiklainyje, kiek įkalina minėti paviršutiniški gamtos aprašymai, psichologinės personažų brandos eliminavimas, provincialūs primytivizmai a la „...tokie pakliedėjimai visai natūralūs netekėjusioms, giliai religingoms, doros kelią minančioms merginoms, kurioms vainikėlis taip spaudžia galvą, kad net mąstyti blaiviai neduoda...“ arba „Diena buvo ideali giminei tęsti“. Ar neišlaisvintų vaiduoklio iš stiklainio „sausainių kepimo“ išmintis ir kiti kasdienybės perliukai, augantys toje pačioje Lietuvos provincijoje, slepiančioje tiek paslapčių?