Vaiduoklis stiklainyje

Ką gi. Pagaliau sulaukėm ir mes, lietuviai. Sulaukėm romano, dabar vadinamo intelektualiu romanu, arba kultūrologiniu romanu, lietuviškos versijos. Tai Jono Banio – garsaus žurnalisto („Lietuvos ryto televizija“), scenaristo ir režisieriaus („Ponas pimpis“, „Triguba nuodėmė“) ironiškas trileris „Vaiduoklis stiklainyje“. Negalima teigti, jog tai – pirmasis tokio žanro lietuviškas romanas, nes taip nėra, bet kad jis vienas pirmųjų šiame šimtmetyje – tai neabejotinai.

Apie siužetą – jis, žinoma, skandalingas. Pagrindinė herojė – jauna doktorantė, perspektyvi archeologė Rasa. Parašydama skandalingą straipsnį apie Vilniaus Žemutinės pilies tualete rastą Biblijos lapą, ji užsitraukia daugelio nemalonę ir, universiteto dekanui įsakius, išvyksta į provincijos miestelį dirbti mokytoja. Štai ir pirmasis romano nelogiškumas – kiek keista, kad nepriklausomoje Lietuvoje su studentais elgiamasi taip pat kaip ir sovietmečiu – prieš jų valią išsiunčiant į kokį užkampį. Na, tai gal ir nebūtų labai keista, nes dekanas ilgai netrunka paaiškinti studentei tikrųjų savo užmačių – ištyrinėti legendom apipintą vieną Lietuvos bažnyčią, jei ne herojės neadekvati reakcija. Jai atvykus į šį miestelį, prasideda keisti įvykiai, paskatinantys ją suabejoti savo realistiškais ir tik moksliškai pagrįstais įsitikinimais. Sulaukiame žmogžudystės, paslaptingų vaiduoklių pasirodymų, keistų miestelio gyventojų ir dar keistesnių įvykių grandinės. Viską vainikuoja meilės istorija, nepaprastas Rasos smalsumas, drąsa ir pasiryžimas atskleisti paslaptį. Legenda, kurią ištirti buvo patikėta herojei, teigia, jog miestelio bažnyčioje paslėpti lobiai bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto palaikai. Taigi paslaptys ir nuotykiai neišvengiami.

Prieš tai minėjau pirmąjį romano nelogiškumą. O jų čia daug, ir tai bene pagrindiniai knygos minusai. Žinoma, autorius pateikia daugiau ar mažiau tikrus faktus – gal jis juos atrado pasirausęs istoriniuose archyvuose, gal pasišnekėjęs su archeologais ar istorikais. Tačiau kai kurių faktų interpretacijos šiek tiek glumina. Kad ir net ant knygos viršelio minimas „senovinis vibratorius“ (Falo formos ąsotėlis kuris, beje, iš pradžių vadinamas emaliuotu, po to gi – glazūruotu) – apie kurį pasidomėjus galima būtų sužinoti, kad moksliškai įrodyta, kad tai nebuvo joks vibratorius. Žinoma, studentai knygoje svarsto įvairius ąsotėlio panaudojimo variantus, tačiau šiuo atveju nevertėtų neteisingos išvados pateikti ant romano viršelio. Ir jau ko ko nedarytų archeologai, tai nedaužytų per senutėlės iškasenos dugną tam, kad „iškratytų paskutinius grumstus“. Dar vienas keistas archeologinio gyvenimo aspektas yra tas, kad kasinėdama Žemutinės pilies tualetą, herojė tiesiog duso nuo smarvės. Manau kiekvienam turėtų būti aišku, kad smarvės po šitiek metų lyg ir nebeturėtų likti. Ganėtinai keistos istorijos apie merginas archeologes, alpstančias prie iškastų kaulų, Vytauto palaikus, besiilsinčius ant vyskupo Protasevičiaus karsto dėžutėje nuo... makaronų (ir tai, beje, vadinama labiausiai šiuo metu paplitusiu aiškinimu apie kunigaikščio palaikų vietą!), apie uždraustąją Vilniaus universiteto Profesorių skaityklą, kur, kaip žinia, visgi gali patekti kiekvienas studentas; apie pirštus, kriminalistų barstomus milteliais tam, kad būtų galima paimti pirštų antspaudus (kai tai, žinoma, daroma su specialaus rašalo pagalba); apie maro užkratą, kuris neturėtų dar būti „gyvas” po šitiek metų…

Tačiau, nekreipiant dėmesio į šiuos autoriaus “paklydimus”, knyga tikrai įdomi. Galbūt iš pat pradžių rašymo stilius ir nekelia susižavėjimo, tačiau vėliau neblogai įsibėgėjama ir nenatūralių pokalbių ir bereikalingų frazių lieka vis mažiau. Gaila, jog autoriui šiek tiek nesiseka su humoru, tačiau įtraukiantis veiksmas ir nuotykiai aprašomi pavyzdingai ir įspūdingai. Kaip visuomet būna tokiuose romanuose, pabaiga nuspėjama, keista ir nelabai įtikinama. Bet čia jau priklauso nuo skaitytojo požiūrio rimtumo. 
Beje, miestelio, kuriame vyksta veiksmas, pavadinimas neišduodamas, bet jį gana lengva atspėti pagal knygoje duodamas užuominas, ir jį aš jau norėjau parašyti, tačiau knygos gale radau paminėta, kad skaitytojui bus įdomu atspėti jo pavadinimą, taigi šį malonumą, kaip bebūtų gaila, teks palikti jums patiems. Atskleisiu tik viena – tiems, kurie pasiilgo „Būtovės slėpinių“, bus labai smagu išvysti profesoriaus A. Bumblausko akivaizdų prototipą – dekaną Kristijoną Pakalnį.

Tiesa, visiems galimiems pasipiktinimams J. Banio faktų ir įvykių interpretacijomis, šiek tiek šventvagiškomis fantazijomis, autorius jau užkirto kelią – romanas pavadintas „ironišku trileriu“. O juk ironija gana geras pasiteisinimas, tiesa?