Upėtakių žvejyba Amerikoje

Mano Jėzus – majonezas


Įsivaizduok sau tokią situaciją. Tu, jaunuolis, kartą ėjai gatve ir nutarei šiaip sau užsukti į knygyną. Ne visai šiaip sau – knygų paskaityti. O knygyno šeimininkas pasiūlo tau pasidulkinti. Ne, – atsakai, – atėjau paskaityti. Šeimininkas pareiškia, kad tu klysti, išeina į gatvę ir atsiveda pirmus pasitaikiusius žmones – vyrą ir moterį. Tu puoli panikon ir pasislepi tualete. Jie atkakliai laukia. Kai pasirodai, moteris jau guli ant sofos (nuoga). Šalia sėdi jos vyras, pasidėjęs ant kelių skrybėlę. Tu išdulkini moterį. Abu jie išeina, o šeimininkas lyg niekur nieko papasakoja, kas nutiko: „Tu kovojai Ispanijos pilietiniame kare. Buvai jaunas komunistas iš Klivlendo, Ohajo valstijos. O ji buvo dailininkė. Turistaujanti Niujorko žydė. Tada Ispanijos pilietinis karas buvo panašus į Naujajame Orleane graikų skulptūrų švenčiamas Užgavėnes. Kai judu susitikot, ji piešė žuvusį anarchistą. Paprašė tavęs atsistoti už jo ir nuduoti, kad tu jį nužudei. Tu pliaukštelėjai jai per skruostą ir ištarei žodžius, kuriuos dabar man gėda pakartot. Jūs baisiai įsimylėjot vienas kitą“ (p. 40).

Tai tik mažytis epizodas, nedidelė atraižėlė iš poetiško absurdiškų situacijų audinio, apgobusio visą romaną. Tiesą sakant, „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ net ne romanas, tai greičiau melancholiškų prisiminimų, juokingų vaizdelių ir poetinių etiudų vėrinys, sumautas ant iešmo upėtakiams kepti. Štai upelyje, kuris primena Evandželinos vaginą arba klausos aparatą, sužvejojai vaivorykštinį upėtakį. Manai, gali jį kepti ir sotintis? Ne, iš pradžių reikia palengvinti jam kančias prieš mirtį. Kaip? Ogi nugirdyti jį portveinu! Ir grožėtis, kaip upėtakio gyvybę amžiams iš žemės vandenų išplėšia portveino gurkšnis...

Pasakant dar vieną tiesą, „Upėtakių žvejyboje...“ Upėtakių Žvejyba Amerikoje ir yra pagrindinis knygos personažas, įsikūnijantis įvairiais pavidalais: šlubu valkata, viešbučiu netoli Brodvėjaus arba lordo Bairono lavonu, valgančiu pyragaičius su operos dainininke Marija Kalas. Jis toli gražu ne kūniška būtybė, o neaiški ir griežtai neapibrėžta idėja, kurią suformuluoti autorius palieka pačiam skaitytojui. Ją lengvai galima pavadinti, pvz., Karlu Marksu arba Parkinsono Liga, tačiau gražiausias jos vardas – Dar Nenudvėsusi Amerikos Dvasia.

Taip, 7-ajame dešimtmetyje Amerikos dvasia buvo dar nenudvėsusi. 1967 metais – apėmus sex, drugs, rock’n’roll svaiguliui – Amerika buvo visai kitokia: upėtakiai gėrė portveiną, žmonės svaigo nuo meilės ir poezijos, du milijonai hipių ir jiems prijaučiančių įsigijo šią knygą. 1972-aisiais leidykla „Warner Books“ išleido seriją „Rašytojai aštuntajam dešimtmečiui“, į kurią pateko K. Vonnegutas, H. Hesse, J. R. R. Tolkienas ir R. Brautiganas. Pirmieji trys – šiandien pripažinti pasaulinės literatūros klasikai, o R. Brautiganas, deja, pasibaigus 7-ajam dešimtmečiui, teliko „tarsi kūdikis, išpiltas iš vonelės kartu su pamuilėmis“ („Bozeman Daily Chronic“).

Nusakydamas žmonijos poreikius, R. Brautiganas visada troško parašyti knygą, kuri baigtųsi žodžiu „majonezas“. Ir parašė. Ši knyga baigiasi žodžiais „... man visai iš galvos išgaravo tas majonezas“.

Taip, laikai pasikeitė, upėtakiai prasigėrė, meilė ir poezija išgaravo, Amerika suamerikonėjo, sekdamas paskui ją suamerikonėjo ir visas pasaulis. Tuo blogiau jam, tam dabartiniam pasauliui, kurį galima pavadinti vienu žodžiu – MAJONEZAS.

P. S. Šių metų naktiniuose „Poezijos pavasario“ skaitymuose M. Macevičius pagrojo ir padeklamavo gabalą „Mano Jėzus – majonezas“. Ir pasiuntė visus...