Tylos žodžiai

Knygoje 8 skyriai: Tylos žodžiai, Susikūriau meilę, Paguodos medis, Pokalbis su kraičio skrynia, Ant vėlių suolelio, Vilties miestas, Baltos lankos – juodos avys, Iš pageltusių sąsiuvinių. Knygą iliustravo pati autorė.

Tai autorės pirmoji knyga ir lyginant jos tekstus su kitų autorių „pirmosiomis“, galima tvirtinti, kad jie nepaprastai brandūs, aprėpiantys giliausius žmogaus išgyvenimų sluoksnius, nepaprastai nuoširdūs, kvepiantys viliojančiu ir patraukiančiu žodžių junginių aromatu, netikėtais, ir daugiau suprasti įgalinančiais apibendrinimais. Perskaitęs knygą pajunti švelnų salomėjiškumo, putiniškumo ir individualumo lyrinį dvelksmą, kuris atgaivina ir nuskaidrina tavo paties mintis, švelniai įsilieja į emocinių išgyvenimų pasaulį. Dėl to autorei noriu tarti nuoširdų ačiū. Manau, kad lygiai tą patį galėtų pasakyti visi, kam teks paskaityti šią knygą.

Vertas dėmesio ir knygos iliustravimo stilius, kur labai vykusiai susiderina autorės piešiniai, nuotraukos, vaikiški piešinukai, karpiniai. Galima sakyti – knyga iliustruota su išmone ir įgudusio meistro nuovoka ir rankomis.

Eilėraščių forma įvairi, nestandartinė, tinkamai įsikomponuojanti į reiškiamą mintį, į sąsają su liaudies kūryba, į sukuriamą ir išdainuojamą nuotaiką.

O dabar pateiksiu keliolika eilučių iš šios knygos, kurios man padarė neišdildomą įspūdį.

Eilėrašty „Ko nerimsti pilkas paukštį?“ (apie mūsų lakštingalą) – skaitome: „Lapai juk šnara, kai debesys miega / Upė juk kalba, kai vandenys bėga /...Sėdžiu sau krūme kukliu aprėdu / Dangaus ir žemės pilkasis paukštis, / Žemei ir dangui aš giesmes giedu“. Eilėraštyje žvelgdama į įprastinę gyvenimo vienodybę, jį užbaigia: „O tą, kur šalia, nors esam kaip broliai dvyniai, / Suaugę laiko tėkmėj, buities kasdienybėj, / Pamirštame meile – / Skaidriuoju šulinio vandeniu – girdyt, / Juk savas rytoj – kaip ir šiandien... / Kad gali nebūti šalia – / Ar kas patikės?“. Įdomiai interpretuoja laiko tėkmę: „Laikas – tai niekas. Ranka nepaliesi. / O niekas – tai viskas, deja. / Ta valanda. / Ta upė. / Juokas. / Liūdesys dviese. / Ateinam – susitinkam. Išeinam – paliekam. / Trapi mūsų metų gija.“ O štai keletas retorinių klausimų: „Ar atneš dar Angelas žėrinčią taurę vyno / Iš alyvų / Žydinčio sodo? / Ar šiandien aukso monetomis sninga, / Ar man tik taip atrodo?“ Eilėraštį „Neišeik iš namų“, pateiksiu visą: „Neišeik iš namų, / kai lauke taip tamsu, / Kai danguj, kai aukštam tiek pilkų debesų. / Ilgas kelias – klaidus / Apgaulingai vilios, / Nesigręžk nesigręžk / Niekada atgalios. / O tenai, o aukštai – juodas juodas dangus. / – Neišeik, neišeik!– / Klykia paukštis baugus- -/ ------- / Pasišildyk rankas prie ugnelės šventos. / Pasėdėk. / Pailsėk – / Ir sulauksi dienos,“ Kiek eilėrašty ekspresijos ir gyvenimo tiesos, filosofinio polėkio ir vilties spindėjimo! O „sukūrus meilę“  štai toks įdomus atsiskyrimas: „O dabar išeinu. Atėjo valanda, / Kai taurėj baigės gegužio vynas. / Linksmai pamojau tau: „Ate“, – / Kad nereikėtų verkt apsikabinus.“ Kitame eilėraštyje bendro gyvenimo štrichas užbaigiamas tokiais žodžiais: „Tu su manim, / Kai aš miškų garsus ir uogas / Veriu ant smilgos tartum metų giją, / Tu su manim, / Nes mūsų širdys nuogos / Vienatvėje suakmenėja.“ Eilėraštis apie Mosėdyje įsmigusį Šilalės didįjį akmenį, susišaukia su liaudies kūryba ir užbaigiamas taip: „Devynios kulkos pro šalį skrido, / O dešimtoji – gėle pražydo.“

Visos knygelės neperrašysi, nors liko daug eilių, kurias knietėjo pakomentuoti, pasidžiaugti. Tik dar pasakysiu apie paskutinį skyrelį – jis ne tik nostalgiškas, bet ir anų laikų dvasia begyvenantis, tos pirmos jaunystės, klasės suolu besivaidenantis: „Sueisim vėl į savo klasę – / Ir juokas, kalbos pasilies. / Sueisim vėl. Bet nieko neberasim, / Tiktai dalelę paliktos širdies.“ Į paskutinį skyrių pateko patys pirmieji eilėraščiai ir jie savo tiesmukiškumu, primityvumu skiriasi iš kitų, bet yra ne mažiau nuoširdūs ir patrauklūs.