Tylos matavimo vienetai

Antrojoje Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių knygoje „Randas“ tik viename eilėraštyje minimas lietus. Tai eilėraštis „apie regėjimą“, iš kitų rinkinio kūrinių išsiskiriantis menine sugestija, individualaus kelio pažinimo link apibendrinimu. Pirmame posme lietus jau yra savotiškas personažas, tiesa, neaišku koks, linkintis gera ar bloga, tačiau autorius jau tartum nužymi jo numanomą gyvasties autonomiškumą, kai lyrinis subjektas dar gyveno „uždarytas tamsoj“, o „lietus dar nedrįsdavo peržengti kambario sienų“. Lietus atneša negandą: „Po to temo sutemo, / Daugiau nebeatmenu nieko. / Sapnavau: dužo taurės ir glosčiau pražilusius plaukus“. Tačiau nors jis atima galimybę linksmam ar „laimingam pabūti“, tikriausiai vis dėlto priverčia atsibusti dėl tikresnio gyvenimo, nors ir nostalgiškai pastebėjus: „Negi tik tiek: patalai nuo lietaus supeliję, / Ir nuo vargano guolio nutolę ir žingsniai ir paukščiai“. Tad ar buvo verta į savo gyvenimą įsileisti lietų, R. Stankevičius su nauja jėga bando atsakyti trečiojoje eilėraščių knygoje „Tylos matavimo vienetai“. Jau pirmo eilėraščio „Kanonas“ pradžios eilutės skelbia, kad lietus tartum koks pabaisa vėl sugrįžo, sugrįžo dar aršesnis negu ligi šiol, nes nuo jo neįmanoma užsirakinti, o užsimiršimo neįmanoma rasti net sapne: „Lietus pragraužia seną durų spyną, / Sulyja sapną ir knygas jame“. Eilėraščio pavadinimas išvertus iš graikų kalbos turi daug reikšmių. Jis gali reikšti ir Biblijos, ir meninių metodų arba taisyklių visumą, o ne vien tai, kad autorius meniškai sukeitė vietomis Mozarto sonatą su eiline balandžio dvidešimt penktąja diena, palieka vilties, kad kasdienybėje blykstelėję praeities genijams paklusę kanonai taps kelrodžiu ir pačiam autoriui.

Jeigu antrojoje knygoje lietus, galima sakyti, pasirodė viena iš savo galimų prasmių, tai trečiojoje jis tiesiog užgriūva įvairių prasmių lavina: lyrinis subjektas jau žino, kad net tuo momentu, kai jis nuskaidrėjusia siela vertina gyvenimą, brutaliai įsiverš lietus:„artinas lietūs: / Pliaups, barbens ir varvės, kol nuslys gerkle kąsnis sprangus“. Lietus tartum išprovokuoja paklydimus. Tačiau jeigu neatsirado paklydusiųjų, lyrinis subjektas turimą ramybę – „tik ramu ir šviesu bus“, – išgyvena kaip netikrą, trumpalaikę būseną, prasitardamas, kad esant tokiai ramybei bus ir „lig apsivėmimo saldu“. Nes ji nieko bendro, regis, neturi su pačiu gyvenimu, kurio audros užprogramuotos iš anksto ir turi savo atspindį net danguje:

Tad gali sau žiūrėti dangun –
    tyliai šlama Kentauras, Pjovėjas
Paukščių Tako koridorium laivas
                            praslysta siauru.
Jūreiviukas jame... Mėnesienoj
                        siūbuoja ant rėjos,
Nemokėjęs meluot, neištvėręs
                                savųjų audrų.
(p. 10)

Tarsi sakoma, kad gamtos stichiją dar galima ištverti, bet tada, kai nemeluojama sau, ne visada pakeliamos vidinės audros, o visos šios knygos palikti eilėraščiuose pėdsakai žymi, kad būtent su tokiomis audromis ir buvo kautasi arba visomis galiomis stengtasi nepralaimėti prieš jas. (Tiesa, „Programiniame“ eilėraštyje lyrinis subjektas prisipažįsta, kad jis buvo tartum užprogramuotas išbandyti klystkelius: „Taip svajojau vaikystėj paklaidžioti / klystkelių vingiais, tačiau / Kiek per greit man išblėso / pašauktųjų, kvailių ir eretikų laužas“.)Taigi kovoje su vidinėmis audromis sąjungininke pasitelkiama tyla. Tokia Tyla, kad netgi nebyli žuvis jos skrodimo akimirką tartum ištaria OM – šventąjį skiemenį, padedantį patirti Nirvaną ir susilieti su Dievybe. Nors fizikoje, tai yra mūsų moksliškai pažabotame pasaulyje, nėra tylos matavimo vienetų, tokių kaip džaulis, vatas ar mistiškasis kvarkas, atstovaujančių reiškiniams, su kuriais jau susidurta realiame pasaulyje, R. Stankevičius pasitelkia tylos matavimo vienetus, tartum stengdamasis jais žymėti dar neįvardytus reiškinius, daugiausia vidinio žmogaus gyvenimo procesus, kuriuos dėl kokių nors priežasčių lydi tyla. „Tylos matavimo vienetai“ netgi tampa originaliu ir prasmingu viso rinkinio pavadinimu, pačiai šakniai žodyje „vienetai“ pabrėžiant vis didėjančią lyrinio subjekto vienatvę ir vienetinę, o ne tiražinę jos ir parašytų eilėraščių prigimtį. Kai kurie jų su prie tylos matavimo vienetų ženklo pridėtomis minimalistinėmis nuorodomis, tokiomis kaip laukimas, vienatvė, baimė, štilis, ir žymi sunkiai nusakomas būsenas. O tos būsenos labai aštrios ir paslaptingos. Autorius tik punktyrais nužymi jų atpažinimo ženklus (pvz., palatos sienos, trijų kambarių butas, vėjo artumas). Vienatvė gali būti tokia slogi, kad netgi vaiko fizinė drama, lyriniam subjektui žvelgiant į langą, pro kurį sklinda šaiži operacinės šviesa, išryškinanti vaiko rankas, lyginant ją su savo vienatvės pojūčiu, pasirodo tokia, kad net pavydžiai atsidūstama: „Dieve, kaip ten turėtų būti jauku“. Baimė juntama tokia, kad ją stengiamasi įveikti gulint ir apsimetant miegančiam. Šįkart savigynos inspiruotas apsimetimas (nors jis ir kontraversiškas R. Stankevičiaus kitoms rinkinyje deklaruotoms šio žodžio prasmėms) pamėtėja tamsoje gulinčiajam dar vieną gelbėjimosi ratą – įsivaizdavimą, kad jis yra vaikas, savimi šildantis gąsdinančią tamsą.

Tyla rinkinyje turi ir kitų reikšmių. Ji susijusi ir su fizine vienatve, kai apsigyvenus kitų žmonių kadaise puoselėtame trobesyje, kur viskas virte virė, baisu suerzint „tylos lizdus“. Tyla kartais tampa net agresyvia, ji kanda, jeigu mus įtikins autoriaus metafora „tylos dantys“. Valso garsai, kažkada skambėję šokant su mylima moterimi, net lyriniam subjektui priešinantis įsigalinčiai tylai, regis, yra jos nugalimi: „Tik visiškoj tyloj girdėt, / kaip įsiutę klavišai / talžo man per pirštus“.

Galiausiai vaistų nuo nemigos jau privalantį griebtis kūną, esantį ties liguistumo riba, bet dar kovojantį, taip pat lydi dramatiškoji tyla: „Dvidešimtą vigilijos naktį tylu taip – / Sienos pavargo būt šnabždančiom lūpom“.Tyla vėl virsta blokuojančia savigynos forma meistriškame eilėraštyje „Tarpmiestinis“. Jame prisimenamas, regis, vien telefoniniu tapęs ryšys su buvusia gyvenimo drauge, kad galiausiai „nesudaužomu luobu tylos“ vienpusiškai lyrinio subjekto būtų atremtas tikriausiai dar vienas bandymų tęsti nebeįmanomą šeimyninį gyvenimą. Lyrinis subjektas atsisveikindamas su savo buvusiuoju gyvenimu labai santūriai išreiškia kančią, tačiau netiesiogiai, tik perkeldamas ją į aplinkos daiktus, šiuo atveju – į Marcelijaus Martinaičio knygą be viršelių, kuri „kupina suturėtos raudos ir sudžiūvusių musių“.

R. Stankevičiaus lyrinis subjektas nesimarksto nuo tiesos, nebando slėptis nuo gyvenimo, kuris jį bloškia į išbandymus kaip minėtąjį jūreiviuką, nemokėjusį meluoti ir neištvėrusį audrų. Tiesa, kartais jis vis dėlto bando pabėgti nuo gyvenimo. Nežinia, kaip tokie pabėgimai galėtų baigtis, jeigu ne išsaugotas švelnumas pačiam Gyvenimui, įsivaizduojant, kad mirtis yra „jaunesnioji tavo sesutė / palikta tau prižiūrėt lig ryto“. O kad ji neverktų, reikia ieškoti gyvasties ženklų.

R. Stankevičiaus poetiniam stiliui būdinga tai, kad jis nesibodi gyvenimo jusliškojo pavidalo įvardijimo: „Pragulom, nušvitimais, geismais apgyvendintas patalas – / ars moriendi“. Sūnaus paklydėlio kelyje autorius itin atidus medžiagos faktūros išryškinimui ir jos atsimainymo ženklams. Aktyviajam gyvenimui, dingus jį saugančiai Šviesai, tyčia pasirenkamas naktinis režimas, kai lengviau susitaikyti su lemtingais praradimais, nes „patamsiuos atleisti lengviau / sau ir pasauliui, ir Dievui. / Patamsiuos gyventi lengviau, / paprasčiau“. Tačiau tamsa nėra tokia visagalė, kad lyrinis subjektas nepajaustų skirtumo tarp jos ir Šviesos, kad atėjus dvasios praregėjimui nepastebėtų, kad „medžiai tada nekaltučiai“, „viskas šventa ir blizga“, „Tyčia kvepia Kalėdom daiktai / su vardais, / su mano dantų žymėmis“. Pasaulio atsimainymo stebuklas išgyvenamas individualiai dar ne kaip galutinis išgijimas, bet kaip ligos tebekamuojamos dvasios perrišimas naujais, manykim, šviesos, tvarsčiais.

Ir dviejų žmonių tarpusavio santykiuose, ir visuomenėje arba tarp skirtingų valstybių egzistuojanti įtampa gali lengvai tapti destruktyvia, kai delnas sugeba „pasiverst į kumštį“, daiktai taip pat dūžta, nes išmokstama žudyti, kaip rašo poetas eilėraštyje „Musių valdovas“ (aliuzija į to paties pavadinimo V. Goldingo romaną). Nepavyko šiame kūrinyje pavaizduotiems jaunuoliams sukurti idealios visuomenės. Bet ar tik beprotybė, jau išsilaisvinusi nuo per sunkios naštos suvokti vyro bei moters abipusės traukos ir atostūmio jėgų reguliuojamų santykių paslaptį ir visuomenės prievartą savo narių atžvilgiu negailestingų socialinių kataklizmų metu, gali atsakyti į žmogaus ir visuomenės pažinimui svarbius klausimus? Atrodo, kad R. Stankevičius nepasitiki iš anksto primetamomis tiesomis, idėjomis, šūkiais ir vėliavų spalvomis, retoriškai klausdamas nuo mūšiuose patirto siaubo išprotėjusį austrų poetą Georgą Traklį, ar jam teko sutikti bent vieną kareivį, guldantį galvą dėl melo ir blogio. Juk abi kariaujančiosios pusės taip įsitikinusios savo teisumu, kad atrodo, jog kaunasi gėris prieš gėrį...

Gal dėl to R. Stankevičius taip pat vengia aiškios, bent kiek publicistiškai angažuotos kalbėsenos apie istoriškai dar menkai nuo mūsų tenutolusį laiką, kurį įsiminė lyrinis subjektas ir kurio dvasines koordinates pajėgios nustatyti tik miglotos metaforos ir kitų stilistinių figūrų visuma. Keista, bet vėl – šįkart jau dėl kitokių priežasčių – tartum grįžtame prie Ezopo kalbos, kai skaitytojas turi labiau nei paprastai įtempti dėmesį ir stiklinį stilistinių figūrų indą pripildyti paties patirtų įspūdžių visuma, nuolat balansuojant ties „man atrodo, kad supratau“ riba.

Nenuostabu, kad po to, kai per lietų pradėjęs savo pažinimo kelią, gėrėjęsis juo ir troškęs, kad lyg amžiams atėję išsivest sargybiniai dar leistų jam „atsižiūrėt į lietų“, atstatęs audros apardytą šaukinį „Aš vienas“ ir išsiuntęs į kosmosą žinutę „Viskas normalu“, net prisipažinęs, kad „man neberūpi lietūs“, R. Stankevičiaus knygos lyrinis herojus vis dėlto priverstas griebtis migdomųjų vaistų, kad išsklaidytų budinčios sąmonės fantomus:

Tai, ko nėra, pasitraukia, žvakę
                                        užpūtus –
Prarasta viskas. Bet nieko.
                              Sapnuosiu liūtus.
(p. 68)

Paskutiniu stoišku sakiniu, beje, tokiu pačiu, kaip ir E. Hemingway’aus romano „Senis ir jūra“ pabaiga, lyrinis subjektas bando įteigti sau, jog nepraras dvasinės tvirtybės. Valdemaras Kukulas tikriausiai prikibtų prie kirčio klaidos rimuojamame žodyje „liūtus“. Tačiau Biblijos Tėvas džiaugsmingai priima į savo namus ilgai pas jį kelio ieškojusį Sūnų paklydėlį.