
Trečioji poeto eilėraščių knyga. Pavadinimas gan neįprastas, tačiau pateisinamas. Tyla matuojama eilėraščiais. Nes patys eilėraščiai: skaudūs, aštrūs, išpažintiniai.
Kalbama apie vientavę, iš jos išgyvenimo ir iš nesugebėjimo prisitaikyti prie sotaus ir, regis, paprasto pasaulio kylančią asmenybės dramą. Kūrėjas, rašantysis mitologizuojamas, paverčiamas visų ir visa ko matu ir barometru.
Konkrečios buities detalės derinamos su namų erdvės, bendruomenės, gamtos išgyvenimais.
Tiesa, esama ir pozos, ir „marškinių ant krūtinės plėšymo“, tačiau jau nebe tiek, kiek anksčiau.