Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001

Nežinau, kaip pavadinti šiuos juodu ant balto užrašytus sakinius, aplenktus rusvu viršeliu. Sunku ir pačiam autoriui. Knygos pratarmėje jis juos vadina tai dienoraštinio pobūdžio tekstais, tai užrašais sau pačiam, tai tam tikromis prisiminimų interpretacijomis.

Šiandien Lietuvos poetų kūryboje suklestėjus esė, prisiminimų bei dienoraščių žanrams, nutarė neatsilikti ir M. Martinaitis. Poetas atrinko ir suredagavo 30 metų į raudoną sąsiuvinį su užrašu ВЛКСМ rašytus tekstus ir pavadino juos „tylinčiais“.

Nežinau, kiek po redagavimo juose liko dienoraštinės autentikos, nes kai kurios autoriaus mintys apie visuomenę ir kūrybą įvairiais laikotarpiais nedaug skiriasi. Negi trisdešimtmetis mąsto lyg šešiasdešimtmetis? Negi 1972 m. ir 1992 m. užrašai gali skirtis tik datomis? Galbūt.

Šiaip ar taip, visi šie socialūs pilietiškai mąstančio menininko tekstai man daug mažiau įdomūs už pačią M. Martinaičio poeziją. Daug nesvarstęs, pabandysiu tik panagrinėti klausimą, ar socialinis angažuotumas suderinamas su poezija, ar intensyvi visuomeninė veikla netrukdo menininkui kurti.

„Tylinčiuose tekstuose“ galima skirti 3 laikotarpius, kurie greičiausiai ir atspindi skirtingą visuomeninį autoriaus aktyvumą. Suskaičiavau puslapius ir jie virto šia kreive (8-ajame dešimtmetyje prirašyti 103 p., 9-ajame – 51 p., o 10-ajame – 112 p.).

O žvelgiant į M. Martinaičio bibliografiją jokių ypatingų šuolių nematyti. Nuo 1962-ųjų autorius kas keleri metai išleidžia naują poezijos rinkinį. (Kalbu ne tik apie kiekybę, bet ir apie kokybę. Užtenka palyginti tokius puikius rinkinius kaip „Kukučio baladės“ ir „K. B. įtariamas“, kuriuos skiria 27 metų tarpas.)

Taigi koreliacijos nėra. Formulė, kad poezija ir politika nesuderinamos, šiuo atveju klaidinga. Atsakymas aiškus: sociumas ne visada ryja menininkus. Geras poetas kartais gali sėkmingai kurti ir tarnaudamas ministru...

Trumpai grįžkime prie knygos. Teigdamas, kad autorius nuolat užrašinėja panašias mintis, aišku, smarkiai perdėjau. Mąstymo kaita jaučiama, kartais itin smarkiai. Štai 1974 m. jaunasis poetas kalbėjo: Kultūra – priemonė žmogui būti su savimi. O 1993 m. save paneigė: Apskritai kultūra, o tiksliau, jos reiškimosi būdai – religija, mitologija, folkloras, papročiai – yra tam tikri grupinio spaudimo būdai individą išlaikyti grupėje, bendruomenėje, kad jis jaustųsi jai atsakingas.

Pabaigoje – pagyros žodžiai. Mane itin „užkabino“ trumpos egzistenciniu nerimu dvelkiančios sentencijos. Pavyzdžiui:

Visa, ką mes čia veikiam, yra nerealu ir tuoj pat suyra (p. 261).

Gyvuliai turi gražaus vaikiškumo (p. 72).

Poezija prasideda ten, kur ji baigiasi (p. 53).

O pabaigų pabaigoje – tikras autoriaus perliukas, užrašytas 1972 m., kuo puikiausiai išreiškiantis XXI a. pasaulio tendencijas:[/i] Gali būti gražiai padarytas bizūnas plakimui, kaladė galvai nukirsti, kilpa žmonėms karti. Nuo kitų epochų mes skiriamės tuo, kad mums patiems suteikta teisė pasidaryti kilpą, tam panaudojant visą savo išmanymą, įkvėpimą. Galima net pasižymėti ir išgarsėti, susikurti laisvės iliuziją, jog štai patys galime gamintis tuos prietaisus, visa tai pradėjus vadinti demokratija. Ir štai pasmerktasis užsimiršta, gražiai kurdamas mirties įrankius sau pačiam, savo tautai ir visuomenei.[/i]