Knygos
Romanai (1918)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001

Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001 Knygos autorius, plačiausiai žinomas kaip poetas, kartu yra daug galvojęs ir rašęs apie literatūrą, kultūros būsenas, visuomenės nusiteikimus. Be abejo, ne visas mintis anksčiau galėjęs skelbti. 1971–2001 m. dienoraščio užrašai atskleidžia pilietiškai mąstančio menininko požiūrius į socialinius procesus ir kultūros padėtį nuo okupacijos laikotarpio iki šių dienų.

Ši knyga buvo rašoma trisdešimt metų. Tiksliau, ne knyga, o dienoraštinio pobūdžio tekstai negalvojant apie knygą, tekstų spausdinimą, bent tuo metu. Tai užrašai, įvairūs įrašai sau pačiam. Dabar juos pradėjęs sklaidyti, matau, kokį painų kelią reikėjo įveikti, nes teko atsikratyti įvairių į smegenis diegiamų stereotipų, sąvokų, įpročių, apie kuriuos buvo neįmanoma viešai kalbėti, rašyti, bet jaučiau, kad būtina kai kuriuos dalykus pervardinti, juos įveikti bent žodžiais.


Nežinau, ar kam bus įdomu, kaip tuo metu siekta nepriklausomo mąstymo, iš kokių, šiandien jau beveik užmirštų, mums primestų dalykų tekdavo vaduotis neturint literatūros, pažinčių ar net žinių, po trupinį iš visur save susirinkti, kad tavęs viso nepasiglemžtų sistema. Reikėjo kokiu nors būdu atmesti, persakyti ar apvalyti to meto žodyną, kuris buvo diegiamas per visus galus: per mokyklos vadovėlius, spaudą, raštą, įstaigas ir pan. Nori ar nenori, tai vis dėlto kaip nors veikė.


Jau tada pradėta suprasti, kad jeigu kitaip negalima, tai bent sau pačiam reikia pasakyti, ko neįmanoma viešai rašyti, daryti, imti, su kokiais ideologiniais stereotipais neturi sutikti, nes kito viešo kelio, išskyrus savilaidą, disidentų veiklą, beveik nebuvo. O ji tada darė smarkų poveikį, ir ne man vienam, nors atvirai nesitraukiant į šią veiklą.


Taigi reikėjo kokiu nors būdu palaikyti vidinę įtampą. Aiškiai buvo matyti, kaip galuojasi nukaršusi, tačiau dar klastinga, iš paskutiniųjų savo gyvybę siekianti palaikyti sistema. Tuo metu iš gilumos jau kilo kažkoks atgrasumas, neretai virstantis depresija. Jeigu anksčiau būdavo baisu, kiek vėliau - netikra, tai maždaug po Prahos įvykių - šlykštu. <...>


Šiuose užrašuose kažkur yra pasakyta, kad sistema, ne vieną atstumdama ar išstumdama, žemindama, kaip tik kėlė aukštyn, ugdė jautrumą melui, apsimetimui, pataikavimui, prisitaikymui. O tam buvo daug gudriai paspęstų pinklių, visokių vilionių. Sistema jau beveik numirėlio rankomis dar bandė ne vieną pagriebti, įsitraukti į save. Ir pavykdavo, gal net labiau negu dabar, bandant viso to išsižadėti ar užmiršti.


Meluočiau sakydamas, jog visada taip sklandžiai ėjau ta kryptimi, kaip gali pasirodyti šiuose užrašuose. Jie nėra prisiminimai, o tik tam tikros interpretacijos. Maždaug 1960-1972 metai daugeliui buvo lūžio laikas. Iki tol šiokios tokios viltys dar buvo siejamos su režimo laisvėjimu, tikintis pagerėjimo, didesnės laisvės, tautos savarankiškumo, manant, jog tai yra įmanoma kaip nors dalyvaujant, iš vidaus veikiant sistemą, ardant jos struktūras. Ne vienas, pasukęs tuo keliu, smarkiai apsigavo. <...>


Tačiau šie mano tekstai nėra to meto disidento užrašai, nes nebuvo kokiu nors būdu skleidžiami, dėl ko šiandien jie įgytų šiek tiek kitokios prasmės. Dalis tų užrašų buvo naudojama įvairiuose straipsniuose rašant apie literatūrą, to meto kultūros padėtį, susirinkimuose ar posėdžiuose. Taip pat daug kas buvo panaudota leidžiant knygas Papirusai iš mirusiųjų kapų (1992), Prilenktas prie savo gyvenimo (1998), Lietuviškos utopijos (2003). Todėl kai kurių tekstų iš užrašų šioje knygoje nekartoju.




Tada mano padėtis buvo savaip įdomi ir gal net dviprasmiška. Ne vienus metus dirbau spaudoje kaip žurnalistas, rašiau straipsnius, pats redagavau, turėjau progos pažinti, turėti reikalų su literatais, kultūros ir meno žmonėmis, taip patsų įvairiais veikėjais ar net oficialiais asmenimis, spausdinau savo tekstus, kurie man pačiam tada atrodė verti viešai skelbti, vengiant, kiek buvo įmanoma, to meto visokių absurdiškų „reikalavimų", tuo pačiu metu bendravau su vienu kitu dalyvavusiu disidentinėje veikloje. Savotiškas užnugaris tiek kūrybai, tiek publicistikai buvo tai, ką „raudonajame sąsiuvinyje" rašinėjau, bandydamas pats sau nubrėžti tam tikras ribas, kurių jokiu būdu peržengti nevalia. Pagaliau šie tekstai nėra dienoraščiai, nors įrašai sąsiuvinyje datuojami, tiesa, ne visur. Datos neretai susijusios su kokiais nors konkrečiais įvykiais ar asmenimis, kurių tada neminėdavau. Taigi užrašai buvo savotiški atsakymai į įvairias intrigas, užsipuolimus, veikėjų kalbas, pokalbius, straipsnius to meto spaudoje ar perskaitytus savilaidos leidinius, pasiklausius Vakarų radijo stočių. Už tekstų slypi kokie nors konkretūs dalykai, pavardės, kurių tada nefiksavau beveik sąmoningai, manydamas, kad prireikus prisiminsiu.


Bet štai atimties diskeliai išsitrynė, dabar labai miglotai prisimenu, kas ir kur. Ir tai, manau, gerai. Tų žmonių galvose ir gyvenimuose daug kas pasikeitė, daug ko nežinojau ir negalėjau žinoti, ypač jų pačių bandymų narpliotis ano laiko sudėtingose pinklėse, kartais labai uždaroje asmeninėje erdvėje. Gerai, nes būtų buvę fiksuojama tai, kas buvo jų išorėje, ir praverstų dabar, kada pavėluotai tvarkomi praeities dalykai, kurie ką nors galėtų labai skaudinti. Jau dabar matyti, kiek daug žmonių buvo visai kitokie negu atrodė, - dėl to dabar būtų taip patogu tvarkyti savo reikalus prisimenant praeitį, tapti teisėju ar advokatu. Daug kas atsivėrė, kas buvo aklinai užverta: gyvenimai, dokumentai, likimai, žodžiai...
2006-05-05
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 286
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą