Trys apysakos

Tiems, kas Gustavą Floberą pažįsta kaip „visų laikų šedevro” – „Ponios Bovari” autorių, pristatau naujausią lietuviškai išleistą rašytojo knygelę – „Trys apysakos”. Prisipažinsiu iš anksto, kad šią knygą perskaičiau iškart po „Ponios Bovari” ir nuoširdžiai pritariu kritikams, teigiantiems, kad „Trys apysakos” geriausiai atstovauja ir „tarsi reziumuoja ankstesnius šedevrus”. Man, kaip trumpų nuotolių bėgikui (suprask – plonų knygelių mėgėjui), po „Ponios Bovari”, ši nedidukė knygutė buvo malonumas akims.

Trys apysakos, trys apysakos… tai kas tos „Trys apysakos”? O tai iš tiesų trys apysakos, kurios vadinasi „Naivi širdis”, „Šventojo Julijono Gailestingojo legenda” ir „Erodiada”. Beskaitant „Ponią Bovari” (vėl Bovari!), Floberas mano akyse buvo iškilęs, kaip realistas, sumaniai prižiūrintis siužetą, kad neįkristų koks fantazijos krislas. Tačiau ši knygutė Floberą, o tiksliau mano idėją apie Floberą apvertė aukštyn kojom. Floberas tapo realistiniu romantiku – tikru plunksnos meistru!

Taigi, trys istorijos, iš pažiūros visos skirtingos ir niekuo nesusietos, apart knygos viršelių, suslėgusių lapus į vieną krūvą.

„Naivi širdis” – apysaka apie žmogų, kuris gimsta, gyvena ir miršta, o jo niekas po to net nepasigenda. Tai istorija žmogaus, besidžiaugiančio menkniekiais (mūsų akimis), kurie vieninteliai teikia paguodą. Tokio gyvenimo niekas nenorėtų gyventi, bet jį kai kam visgi tenka gyventi.

„Šventojo Julijono Gailestingojo legenda” nukels mus į gūdžius viduramžius ir papasakos Flobero nugirstą legendą. Apie jaunikaitį, skerdusį miško žvėrelius be atvangos, apie tai, kaip jį už tai prakeikė, kaip jis pribaigė savo tėvus ir kaip galų gale jis tapo šventuoju. Neklausykite manęs! Tai magiška istorija, kurią meistriškai, XIX a. romantine maniera pateikė didysis Floberas. Verta pamatyti viską savo akimis.

O galiausiai „Erodiada” pasitinka mus Kristaus gyvenimo laikais. Ir čia Floberas nepavedė mano pasitikėjimo ir nesinaudojo palankia proga Dievo Sūnui įkišti į siužetą. Istorija, pavadinta Erodo žmonos Erodiados vardu, pažvelgia įdomiu rakursu į Jono Krikštytojo legendą.

Galvojau baigiant pateikti kokias nors, apibendrinančias visas tris apysakas, išvadas, bet taip ir neradau faktų, kurie būtų bendri. Visose apysakose pasakojama apie skirtingus žmones, kurie elgiasi skirtingai. Ir netgi jausmai skaitant kyla vis kitokie. Ką jau bepridursi. Jau tie klasikai...