Triušiai po mėnuliu

Nedidukėje knygelėje septyniolika novelių. Skaitai - purto, tiek jose sukoncentruota visko. Kiek liguistos, šiek tiek naivios, kartais žiaurios, truputį pamokančios - siurrealistinės, paslaptingos, filosofinės, absurdiškos ir skaudžios novelės.

Mes tarsi triušiai pievoje, laukiam sustingę, o širdis nuodija tas pats nerimas. Kur paspęsti spąstai? Net pačios laimingiausios naktys praeina nepaguosdamos mūsų. Laukiame, laukiame.

Buzzati's tarsi juokiasi iš mūsų didelės mirties baimės, pašiepia mūsų žmogiškąją draugystę ir netgi mūsų maldas Aukščiausiajam:

- Sakai, atėjo čia, į Žemę. O jūs ką su juo padarėt? Paskelbėt karaliumi?.. Jei neklystu, sakei, jog jis mirė ant kryžiaus... Vadinasi, jį nužudėt? - klausinėja ateiviai kaimo klebono.

Knygą perskaityti galima greitai. Bet vargu ar pavyks atsikratyti to lengvo slogumo širdy. Juokiasi Buzzati's, tačiau graudus tas jo juokas.