Trise valtimi (neskaitant šuns)

Jerome K. Jerome
“Trise Valtimi (Neskaitant Šuns)”
by Noizhill Fuccerda

E k s p e r i m e n t a l i n i a i s S A T Y R S C E N A T R O N A N A I S

§ Preignicija, arba, Pradžioje buvo Niutonas... *vuuf!*
Skurdžios šeimos Jerome Klapka Jerome (ne šiaip preliberališkas pseudonimas, o tikrasis vardas) – išsilavinęs trečiasis su tradukciniu tinklu smegenyse, bet, iš esmės, Idle Fellow – pirmiausia parašė (trisdešimties metukų) šią šventosios trejybės (neskaitant armadilo) knygą kaip turizmo vadovą (ar similiariai nekenksmingą rigor-mortinį naviką, būbū), po to, panaudojęs humoro magachemiją, uželektrino faktus impresionistine maniera ir prikėlė puslapius nelyg haliucinaciją apie Frankenšteiną. “Trise dviračiais” (Three men on a Bummel) pasirodė 11 metų vėliau po , , , valtimi.

Skylėtas ozonsluoksnis, begėdžiai ClFangliavandeniliai, genetiškai hibridizuoti straipsniai, šimpandzių mikliačiuptuvai pjaudinėja aerozolio mygtuką... Ar afektyvus absurdas ir enigmatiškas nekongruentiškumas – tai humoras¿ hedonistinis imperatyvas¿ dangaus natūralizacija¿ ekstazės eleksyras¿ išsivadavimas iš košmariškos žiurkesencijos¿ aukšto-oktano malonumų žarna¿ iliuzinė laimė¿ involiuntarūs šypsniai . . . (Remarkoj tįso neperskaitomis-euristinės-premisos...)

§ De omni scibili
Prieš jus – trys ištižę urbanistiniai (viktorinės eralogijos) šmygolai su kambario temperatūros IQ-Zen, čia pat už krūmų pasislėpęs šika humakrizinis atgal į gamtą (Egad!), o jūsų pragmatiškoji sąmonė, jau seniai pasiruošusi emocinėm evaluacijom, biopsiniams pjūviams, siurbiniams ir grandalams, stovi geidulingai atstačiusi kompasinius-krūtų-spenelius į komiškų komplikacijų, farsiškų incidentų ir hilariškų pirdaflegmų elektromagnetinius polius, ten, beje, švyti pass-the-stick subsiužetai.

§ Fiktyvus atominio baklažano perlydymas
Jūrligiškasis Aleksandras Selkirkas buvo prototipas Defoe Robinzonui Kruzui, baronas Miunhauzenas buvo prototipas Raspe (che che) baronui Miunhauzenui, J. Cooperis sukūrė Harvį Berčą iš socioistorinių patriotizmo liekanų, legendinis avantiūristas Vidokas tapo prototipu jaunojo Balzaco Votrenui, muškietininkui D’Artanjanui ir grafui Montekristui Diuma irgi randa atitikmenis, Džošua Hensono autobiografija – Parrietos dedė Tomas, Pjeras Morenas ir Žozefas Bara – Hugo Žanas Valžanas ir Gavrošas, Nana Sahibas – J. Verne’o kapitonas Nemas, tas pats su Daudeto Tartarenu, Stevensono Džonu Silveriu, Conan-Doyle’o Šerloku Holmsu ir kohorta kitų paraleliai imortalių ir universalių iš realybės į literatūrą atšnopavusių šunsnukių.

Komedinio vakaro įmanomybės pratarmėj J.K.J. tvirtina, kad ši istorija ir jos veikėjai yra „beviltiškai tikri“, o tai generuoja koegzistuojančią dviprasmybę: manifestuotoji prasmė nebereiškia to, ką ji sako, o persirengimas atskleidžia tai, ką slepiąs. Novelė kaip iki hipostazės redukuota evidencija yra (1) dokumentinė informavimo priemonė, (2) iliustruoja paties rašytojo autonominį gyvenimą. „Kuri ryškesnė?“, neklausiate, neatsakau.

Ar būtina iš žmogiškos visa-ko deprivitacijos konsoliduotis su realybe norint parašyti bent kažkiek autentišką tauškalą? Persitariant, ar kūryba yra dekonstrukcija, kuri dubliuoja referencinį pasaulį? Jeigu menas yra hermeneutinė savi-interpretacija, jeigu savivoka, kadangi apibrėžtumas yra iliuzinis, o žmonių modeliavimas – neautentiškas, kyla iš ribų peržengimo ir diametralumo panaikinimo, tai literatūra/verbalizacija kaip plastiškai diferencijuojantis specializacijų išsišakojimas yra konstruktyvi, pliuralistinė apgaulė ir komplikuotas, intencionistinis melas. (Das Imaginäre ars combinatoria – 1; aspiracinis  perfektmenizmas - 0)

§ Apatiškai-moe homo-sapien’ai ir sniegiškas fox-terrier-wire’as
Visi keturi veikėjų profiliai, ‘skaitant imaginacinio dogio tipą, yra nepaslankūs, pacifistiniai piggiai su baletiniais sijonėliais, kurie patraukia ieškoti naujų idėjų-patirčių palei/pakeliui upę pro per, žodžiu, aš gan įsitikinęs, kad kažkas bus susiję su upe, kai skaitysit, nes skaitysit, ane, Ofelija?

§ Klimaksas (Chuururun)
J.K.J. pranoksta subjektą (dar nežinau kieno) ir, kartais atrodo, kad Jo rašymas yra pabaigos atidėliojimas, siekiant sveiko-proto reformacijos. Viva obscurantisura! (Paparapappapa~)

Trise Valtimi (Neskaitant Šuns) praūžia drąsiai kaip poltergeistas, bet smegenyse palieka tik menko ryškumo fosilijos įspūdį apie tris urbanistinius pusgalvius (mintyse-pajuodęs hipochondrikas skaitantis patologinės anatomijos giesmyną, rankos akomponuoja bandžą) ir dar apie ypatingus radiacija-apšvitintus sūrius, paskui save velkančius absoliutaus teroro dvoką.

Recenzentas pasigavęs tos gamos, patampa plikas kaip profesionalaus serijinio žudiko skalpas. Beje, ar minėjau, kad šturmavau korsariškai Troją su uždegtais pampersais slysdamz dykuma, niuniuojant ilgapavardžiui vokiečių daininkui, tuo tarpu, aklas Homeras stovėjo ant skardžio ir, garsiai juokdamasis, rašė Iliadą ant arklio subinės ir švytinčios karvės krūtinės? (Tribūnos gyvatiškas šnypščia...)


Verdiktas: soliarobotinės jumoreskos kamasutra.

Azuritas: 3,44/10.

Pre Factum: komparatyvizmui galite prigriebti Three in Norway (by two of them), autoriai J. A. Lees and W. J. Clutterbuck (taškaz)