Tomas Šernas: vakar buvo rytoj

Daug teko girdėti apie Medininkus bei jų įvykius. Tačiau apsidžiaugiau paėmusi į rankas knygą, kurioje viskas atskleidžiama iš pirmųjų lūpų, iš liudininko, kuris ten buvo, kuriam teko nelengva pareiga ir likimas. Tad Aurelijos Arlauskienės knygą „Tomas Šernas: vakar buvo rytoj“ skaityti buvo ne tik pareiga, kurios dėka sužinai apie Lietuvos istorijos vingius, bet ir, sakyčiau, noras suprasti daugiau.

Tai istorinė apybraiža. „Ši knyga – pirmas išsamus dokumentuotas ir kartu publicistiškai įtaigus pasakojimas apie muitinės darbuotoją Tomą Šerną.“ Tai tarsi dviejų dalių knyga, kurioje atskleidžiama Tomo Šerno gyvenimas, jo artimųjų, giminių, draugų pasakojimai, o kitoje dalyje paties eseistika. Spalvingas knygos viršelis yra iliustruotas paties T. Šerno nuotrauka, kurioje jis kartu su dukra Gertrūda. Mąslūs veidai tik ir kviečia atversti kitą puslapį, nepaleisti iš rankų to, kas visiems turėtų būti svarbu.

Dvi knygos dalys – bet vieno (o gal ne vieno) žmogaus istorija. Tomas Šernas pirmoje dalyje, kuri suskirstyta į dar septynias dalis – gal septynis etapus, pasakoja apie save. Po kiekvieno aptarto gyvenimo etapo paskelbiami jo užrašai, kuriais jis papildo savo istoriją. Pagrindinė tema – Medininkų tragedija, po kurios tik vienintelis Tomas Šernas liko gyvas. Pagrindinė problema – kaip išgyventi, kaip susitaikyti su liudininko bei invalido dalia? Ar tai įmanoma? Kaip žmogui pavyksta? Kas padeda? Įdomi ir gal net pribloškianti T. Šerno mintis: „Iš pradžių į tai, kas man nutiko, žiūrėjau kaip į bausmę, o dabar – kaip į dovaną, kurios mes patys sau nepadovanojame.“ (137psl). Neįmanoma likti tokiems žodžiams abejingu. Tai tarsi atsakymas į iškeltą problematiką. Labai įtaigiai atskleidžiama visa Šernų giminės istorija, susipynę arba iširę likimai, pasikartojantys skaičiai, kai vis kažkas giminės istorijoje įvyksta. Taip po truputį ir atskleidžiamos tematikos linijos, kurių čia tikrai daug. Viena iš knygos linijų ir yra Tomo Šerno ir Medininkų aukų artimųjų dvasios stiprybė. Tomo Šerno užrašai – lobynas, kuriuose jis teigia norintis praeitį pamiršti, tačiau pareiga to neleidžianti: „Aš stengiuosi atlikti savo pareigą – vis grįžtu į tokią sunkią man ir mano šeimai praeitį. Nors trokštu vieno – ją pagaliau pamiršti.“ (122 psl.). Suprantama, kad nėra lengva metai iš metų grįžti į tai, kas skaudu. 15 metų gyventi tarp „vakar ir šiandien“.

Knygoje pasakojant apie liudininką minimi ir jo bendražygiai, kurie žuvo, prabyla jų šeimos bei artimieji. Atskleidžiami jų dabartiniai gyvenimai, kurie taip pat susisieja su praeitimi. Tomas Šernas negaili pagyrimų savo draugams, bendradarbiams, visą kolektyvą apibūdina, kaip labai draugišką ir puikų. Ir vis dėlto ta liepos 31-oji turėjo būti rami ir džiugi, ypač, todėl, kad tai – vestuvių išvakarių naktis. Tačiau po jos gyvenimas apvirsta aukštyn kojom. Tomas Šernas atideda vestuves su Rasa Žilyte. Skaitant knygą, susidarė įspūdis, kad T. Šernui šiuo metu yra sunkiausia dėl liudininko pareigos, iš kurios viename procese buvo pasišaipyta. Jis kelia probleminį klausimą, ar bus spėjama bylą išnagrinėti iki senaties termino? Juk tai yra labai svarbu ne tik liudininkui, bet ir kitiems žmonėms, o taip pat ir valstybei. Taigi, svarbiausias klausimas, ar tai politinė, ar kriminalinė byla? Į kurį bent kol kas negalima atsakyti. Tai lieka knygos atviru klausimu.

Visos knygos tematika ir problematika labai natūrali, viskas pasakojama iš pirmųjų lūpų, kuriomis skamba nenutylima ir neslepiama istorija. Kartais galima įžvelgti ir ironijos, žinoma nuoskaudas, net nepasitikėjimą instancijomis. Žuvusiųjų artimųjų skausmas, neviltis ir tolimesnis gyvenimas. Šią dalį iliustruoja paties T. Šerno vaikystės piešiniai, įvairios nuotraukos, kurios dar labiau sugeba papildyti visą istoriją.

Ir vis dėlto, ar „vakar buvo rytoj“?.. Gal tik taip turėjo būti, tačiau Tomas Šernas tam pasipriešino. Jis teigia: „Mes krauju išlaikėme vienokius egzaminus, dabar gyvenimas pateikia naujus sunkumus. Visi turime atsakyti savo gyvenimais. Tačiau šiaip ar taip negalima gyventi vien skausmu ir prisiminimais. To būtų per daug. Reikia gyventi ir žvelgti į priekį.“ Ar dar reikia didesnio optimizmo balse? Tai lyg pamokantys žodžiai ir kartu patvirtinimas, kad žvelgimas į priekį padeda ne pamiršti, bet užsimiršti.

Antroji knygos dalis – eseistika. Eseistikos straipsniai savotiški, labai įdomaus mąstymo pavyzdžiai, kuriuose atrandamos panašios problemos, papildomos jau minėtosios pirmoje knygos dalyje, nagrinėjamos kitos. Šioje knygoje yra devynios esė. Ir visos jos viena nuo kitos skiriasi. Ne tik tema, bet ir parašymu. Tačiau turi tikrą vieną panašumą – autorių ir jo požiūrį į nagrinėjamą temą. Pavyzdžiui, straipsnyje „Šunys ir kultūra“ minimos kiekvienos tautos, valstybės ar atskiro žmogaus kultūros vertė. Jis kelia probleminį klausimą apie kultūros buvimą, jos nesaugojimą. Savo eseistinius straipsnius Tomas Šernas rašo įtaigiai, remiasi savo intelektualumu. Kitas pavyzdys būtų „Lietuvos dvasingumo požymiai“, kur, šiuo atveju, autorius atskleidžia savo išprusimą, apsiskaitymą, istorijos žinojimą bei Bibliją. Jo nuomone, gyvenimą reikia gyventi, o ne tik įsivaizduoti. Taip pat su atostogomis - jas reik atlikti. „Reikia gyventi pagal sezoną, vasarą nevengti mėgautis šiltu oru, žalumynais ir nebijoti baltomis kelnėmis atsisėsti ant žolės.“  Išties, juk tai teikia malonumą. „Sakalai Romos padangėje“ – šioje esė T. Šernas pasakoja apie savo kelionę į Italiją, apie susitikimą su Popiežiumi Jonu Pauliumi II, apie kurį jis labai gražiai atsiliepia: „Dievo malonės paskirtis vyriausiuoju Romos katalikų vadovu, jis nepasikeitė, tik nuolankiai su meile tarnavo. Mano vyresnysis brolis Kristuje.“

Kaip ir buvo minėta, kiekvienas eseistikos straipsnis – dalis Tomo Šerno. Kiekvienas eseistikos gabalėlis – tikras Tikrojo Žmogaus, t.y. Tomo Šerno, lobynas.

Taigi, man ši knyga pasirodė nepaprasta. Patiko jos stilius, kalbėjimo maniera. Autorės įtaigus žodis, taip pat Tomo Šerno užrašai ir eseistikos natūralumas. Tikri faktai, tikra istorija, tikras gyvenimas: „2003-iųjų vasarą labai aiškiai supratau, kad būti invalidu yra tam tikra našta gyvenime, bet būti Medininkų liudininku – dviguba našta. Nes tampi pavojingu liudytoju.“