Toji istorija

Šiuo metu kūrybinio rašymo kursą dėstantis, Lietuvoje beprotiškai populiarus rašytojas (kuriuo net patys italai taip karštai nesižavi) parašė eilinį romaną apie meilę. Apie „tikrų vyrų“ meilę technikos naujovėms, kelionių romantikai, ryžtingiems veiksmams ir savo išpuoselėtiems pomėgiams. Na, ir „pagardino“ pasakojimą keletu pikantiškų subtilybių, susijusių su meile moterims ir jų „nepadoriais“ pomėgiais.

Romano užuomazga tiesiog neįtikėtinai graži: apsnūdusį italų kaimelį vieną gražų rytą sudrebina neseniai išrastų automobilių lenktynės. XX a. pradžioje tikėti šiais „geležiniais arkliais“ tarp miesčionių buvo laikoma beprotybe, tačiau veikėjo tėvas ryžtasi jiems paskirti gyvenimą. Jo sūnus, apimtas tokio paties romantiško polėkio, išeina į Pirmąjį pasaulinį karą (karo aprašymai labai jau primena garsiojo E.M.Remarque’o romano „Trys draugai“ ištraukas). Likimas jį nubloškia į Ameriką, kur sutikta keista moteris, pabėgusi nuo revoliucijos Rusijoje, toliau tęsia pasakojimą apie šį paslaptingą jaunuolį: ji, žinoma, įsimyli ir visą likusį gyvenimą bando atspėti jo mįslę. Žodžiu, kažkas panašaus į „Šilką“.

Tame skyriuje, kur prasideda merginos dienoraštis, romanas tarsi pradeda daryti „tuščius apsisukimus“: Jelizaveta tiesiog iš piršto laužta. Tiksliau – iš didelės meilės Dostojevskiui: „Ar mano planas morališkai sužlugdyti kiekvieną šeimą, kurioje dirbu, yra būdas sutvarkyti pasaulį?“ (p. 154). Ir siužetas pradeda panėšėti į romantiškus filmus: čia ir kilnus bandymas įgyvendinti seniai dingusio mylimojo svajonę, ir netikėti nepažįstamų žmonių atsivėrimai... Be to, atsiranda kažkoks keistas pasakotojo „aš“, nesitapatinantis nei su moterim, nei su pačiu keistuoliu vardu Paskutinis. Epinis užmojis aprašyti beprotišką XX a. pasaulio istoriją išsikvepia, nes pamažu pereina į autoriaus itin mėgstamą slaptos meilės intrigą. Tekstas „skystėja“, visi painiojasi jausmuose, istoriniuose įvykiuose ir savo praeityje... Kalba „barikiškai“ lakoniška, o istorija – tradiciškai saldi. Neaišku, ar rašytojas norėjo pavaizduoti savo studentams, kaip reikia rašyti įmantraus siužeto knygas, ar jam tiesiog reikėjo laiku pasirinkti, apie ką daugiau pasakos, nes išėjo tikra „mišrainė“.