Toji istorija

Italų rašytojas Alessandro Baricco Lietuvos skaitytojams  yra gerai pažįstamas iš romanų „Aistrų pilys”, „Be kraujo”, „Šilkas”, „Jūra vandenynas”, „City”, „Novečentas”, „Next”. 2004 metais šis rašytojas leidyklos „Alma littera” kvietimu lankėsi Vilniaus knygų mugėje: dalyvavo spaudos konferencijoje bei dalijo autografus.

Alessandro Baricco gimė 1958 metais Turine, čia baigė filosofijos studijas universitete ir tuo pačiu metu fortepijono specialybę konservatorijoje. Debiutavo kaip muzikos kritikas 1988 metais straipsniu apie Rossini „Genijus pabėga. Apie muzikinį Rossini teatrą”.

1991-aisiais išėjo jo pirmasis romanas „Aistrų pilys”. Dar po dvejų metų išleido savo antrąjį romaną „Jūra vandenynas“, kuris susilaukė didelio pasisekimo, o 1994-aisiais – monologą „Novečentas“, pagal kurį pastatytas spektaklis (rež. Gabriele Vacis) ir filmas, pavadinimu „Okeano pianistas“ (rež. Giuseppe Tornatore, 1998). Baricco Turine įkūrė rašytojų mokyklą „Holden“, kuri skirta pasakojimo technikos lavinimui.

1998-aisiais išėjo „City”, kurį autorius po ketverių metų transformavo į teatrinį projektą „City Reading Project”. Tais pačiais metais atsirado ir laida „Totemas”, inspiruota teatrinės patirties, kurioje Baricco komentavo ir pasakojo pačius iškiliausius pasakojimų ir romanų fragmentus, tuo pat metu akomponuojamus įvairiausių žanrų muzikos.

2004-aisiais pasirodė „Homeras, Iliada” – tai naujoviškas Homero poemos perskaitymas, kuris tuo pat metu yra ir romanas, ir teatrinis kūrinys. 2005 metais Baricco romanu „Toji istorija” sugrįžo prie pasakojamojo žanro. Čia iš naujo perkurtas „Novečentas”, tačiau su šiek tiek pasakiško personažo, stebuklingo vaiko, įaugančio į istoriją, pagalba.

Italijos literatūros apžvalgininkai apie šią knygą atsiliepė įvairiai:

„Baricco atkakliai eksperimentavo su kalba ir šiame darbe tai darydamas, šiek tiek persistengė. Yra gerai parašytų, gražių, intensyvių dalių – tai puslapiai, nuo kurių sunku atsitraukti, tačiau yra ir sudėtingų vietų. Man susidarė įspūdis, kad šioje knygoje pasirodė Baricco, parašiusio šedevrą „Jūra vandenynas”, šmėkla. Romanas tik gerbėjams“, – rašė Rosella Testa.


Kaip apie romaną „Toji istorija“ rašė Sergio Palumbo, „tai iš tikrųjų magiška, poetiška knyga, tai stebuklinga ir jaudinanti muzika, kuri skaitytoją lydi nuo pirmo iki paskutinio puslapio, perteikdama vaizdinius ir emocijas, giliai paliesdama sielą ir perkeldama ją į kitą erdvę. Genialus šedevras”.

Rašytojas trumpametražiniame Guido Chiesa filme pats papasakoja apie savo naujausios knygos atsiradimo istoriją.

„Ši istorija – tai knyga, kuri gimė mano galvoje prieš kelerius metus. Tai buvo laikotarpis, kai sukinėjausi apie automobilius – pirmųjų automobilių pasaulyje. Mane žavėjo šis švytintis reiškinio, kuris vėliau turėjo sukelti revoliuciją mūsų gyvenime, momentas. Idėjos generatoriai, jie buvo pionieriai, buvo pamišę, organizuodavo lenktynes. Mane ypač sužavėjo mintis apie tai, kur jie lenktyniaudavo – iš metų į metus jie tai darydavo paprastose gatvėse, dėl ko susirinkusiųjų į šias lenktynes antplūdis atrodė stebuklingas, kaip magija žmonių kasdieniame gyvenime, o ir šie pasirodymai buvo pavojingi, nes automobiliai išvažiuodavo už gatvės ribų nesuvaldomu toms mašinoms greičiu ir užmušdavo žmones.

Tačiau aistra buvo begalinė, ir mums šiandien belieka įsivaizduoti, kad žmonėms, kurie dažniausiai iki tol nebuvo regėję automobilio, atvykimas į šias lenktynes reiškė stebuklo atsiradimą proziškame jų gyvenime.

Kartą buvau Imoloje, ten yra lenktynių žiedas; man buvo papasakota apie žmones, kurie sugalvojo šį žiedą ir jį pastatė. Ir aš pabandžiau įsivaizduoti tą proto akrobatiką, kuri turėjo atsirasti dar daug laiko iki to, kai gimė idėja sukurti lenktynių žiedą. Tai buvo mąstymo abstrakcija, vizija, kuri galėjo būti palaikyta beprotybe. Tik įsivaizduokite - gatvė, sukurta tik lenktyniavimui, sukurta dėl nieko, kaip nesąmonė, saugoma apsistatant ją barjerais. Tačiau visa tai buvo kur kas daugiau, nei buvo manoma iš pradžių. Aš įsivaizdavau, kad iš tikrųjų yra žmonių, kurie sugebėjo išgalvoti kai ką daugiau, ir man kilo noras apie juos papasakoti.

Tačiau man atrodė, kad čia įžvelgiu paaiškinimą, kaip labai aiškią, mane kerinčią giją: tai mūsų santykis su chaoso ir tvarkos pajautimu, nes mus užvis labiausiai traukia chaosas, kuris atrodo gyvenimo dinamizmo forma, laisvės pažadų istorija. Tačiau mes esame įbauginti. Taip pat manau, kad daugiausia gyvenime stengiamės sutvarkyti, sudėlioti į lentynėles nepaaiškinamus dalykus arba patirties maišalynę, kuri neturi savo tvarkos. Šis dvigubas užmojis padaryti tai, kas nepadaroma, man atrodo labai žmogiškas.

„Kaporeto atsiminimai“ yra kita svarbi šios knygos dalis. Apie Kaporeto žinoma gana mažai, todėl tai yra istorija, kurios mes, italai, švelniai tariant – privengiame. Ši istorija yra apie tvarką ir chaosą...

Taip gimė pasakojimas apie žmogų, gimusį paskutiniais devynioliktojo amžiaus metais ir mirusį po karo. Vyras, kurio vardas Ultimo Parri, keliauja per visus šiuos pasaulius: automobilius, lenktynes, lenktynių žiedo sumanymą, vėliau karą ir, galų gale, gyvenimą, kupiną meilės visiems šiems dalykams, kurie kaip tik ir atspindi tą mus supančią tvarką.

Štai taip ši istorija ir yra papasakota.

Parengė Aistė Mikeliūnaitė