Tiltas. Mokytoja Eugenija Rudytė

Knyga apie pradinių klasių mokytoją. Įvade autorė rašo: „Eugenijos Rudytės gyvenimas vertas paminklo, vertas, kad būtų parašyta jos biografija. Kaip ir kiekvieno, kuris švietė ir šildė degdamas savo pašaukimo liepsnose. Kaip ir kiekvieno, kuris liko ilgai ir laimingai gyventi, išsidalinęs į tuos, kuriems tarnauti buvo pašauktas ir tarnavo. Kuris kūrė ir investavo į savo kūrinius, likusius turtu ir po fizinės kūrėjo mirties“.

Mokytojos Eugenijos Rudytės kūriniai – apie tūkstantis Šiaurės Lietuvos Joniškio apylinkių kaimų vaikų, kuriuos ji mokė ne tik programinių dalykų, bet ir gyveno mažų žmogiukų rūpesčiais. Kaip prisimena mokytojos globotinės sesuo Nijolė, tai pradinukai nuoširdūs „jie į mokyklą atsineša visą šeimos dvasią, visus santykius, visus įpročius. Reikėdavo auklėti visus ir vaikus, ir tėvus. Eugenija Rudytė tai darė subtiliai, be nuogos didaktikos, tiesioginių pamokymų, per vadovėlių tekstus, eilėraščius, dainas“. Verčiant knygos lapus, prieš akis iškyla laukinių obelaičių sodai, kuriuose rūpestinga sodininkė Eugenija skiepija į liaunus kamienus tvarkingumo, atsakingumo, meilės Tėvynei šakeles.

Mokytojai Rudytei teko dirbti santvarkų virsmo, okupacijų ir karų laikotarpiais. Knygos autorė meistriškai perteikia asmenybės balansavimą ant jautrios kaip plaukas ribos, kur pagrindinė veikėja sugeba išsaugoti moralines savybes ir profesinę kompetenciją.

Jaunystės meilės atsisakymas, meilės apie kurią pavydžiai galima pasvajoti, neprisirišimas prie materialinių gėrybių o kartu elegancija su prancūziškų kvepalų dvelksmu, naktiniai tautinių juostų audimai, mokinių neva po pamokų palikimas tikslu pamaitinti išalkusius, kartais keistoki poelgiai – visos tos aprašytos istorijos nutapo spalvingą mokytojos portretą.

Eugenija Rudytė traukė intelektualus, šviesuolius. Kiekvieną dieną ji statė neregimus dvasinio tilto pastolius tarp auklėtinių ir savo gerosios patirties perdavimo.

„Tiltas. Mokytoja Eugenija Rudytė“ galėtų būti knyga kiekvienam pradinių klasių mokytojui.