Tikrinių vardų žodynas

Vien tai, kad ši knyga priklauso „keistai kolekcijai“ (toks užrašas puikuojasi viršelyje), tiksliai atskleidžia šio kūrinio vertinimą - keistas. Paslaptingas, viliojantis ir genialiai paprastas. Pati rašytoja labai spalvinga asmenybė: belgų kilmės, užaugusi Japonijoje, tad rytų filosofija jos kūrybai daro didelę įtaką.

„Tikrinių vardų žodynas“ – istorija apie mergaitę, kuri baisiomis aplinkybėmis atėjo į šį pasaulį. Nuo pat gimimo pradžios ją supo šizofreniški ir keisti žmonės. Jos mama nužudė savo vyrą, kai mergaitė dar nebuvo gimusi. Jo kaltė buvo paprasta - jis norėjo duoti įprastą vardą. Vis dėlto mažoji herojė buvo pavadinta pagal mamos pageidavimą Plektrūda. Vardas turėjo savo misiją - mergaitė turėjo išmokti gintis nuo pat savo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Ir ji mokėjo. Plektrūda buvo išties nepaprasta ir jos mintys šokiruoja skaitytoją, nes vaikai negali taip mąstyti:
         
„Aš atsidaviau sniegui kieme, atsiguliau po juo, ir jis aplink mane pastatė katedrą: mačiau, kaip sniegas pamažu stato sienas, paskui skliautus, buvau mumija po katedra, skirta man vienai. Paskui durys užsidarė ir manęs atėjo mirtis. Ji iš pradžių buvo balta ir švelni, paskui juoda ir žiauri. Ji norėjo pasiimti mane, bet paskutinę sekundę manęs vaduoti atskubėjo mano angelas sargas“.

Rašytoja žaviai piešia žmogaus gyvybės jėgą - net baisiausioje padėtyje, noras gyventi ir protas, visada gelbėja net ir iš beviltiškiausių situacijų. Plektrūda tai puikiai žino - netekusi vilties tapti šokėja dėl anoreksijos sutrupintų kaulų, mergaitė susilaukia paniekos iš artimiausio žmogaus, tetos, kurią visą gyvenimą laikė savo motina. Štai čia ji suvokia žiaurią tiesą - motinos akyse ji neturi teises būti normali, ji tik gali būti baletą šokanti anoreksikė. Tačiau gyvybės šauksmas joje daug stipresnis už visą pasaulį, nes tik nepaaiškinama jėga sugeba palaikyti jos norą gyventi.

Kūrinys išties subtilus, jame gausu ironijos ir užslėpto humoro, tačiau jame slypi ir paprasta mintis - žmogus visada turi teisę rinktis ir jokios jėgos neturi įtakos jo sprendimams. Pabaiga truputį „šizova“ ir ne visai suprantama, tačiau būtent čia autorė palieka teisę spręsti - ar Plektrūda paklus visą gyvenimą lydėjusiems ženklams.