Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas

Prieš pradedant kalbėti apie Vladimiro Nabokovo pirmąjį anglų kalba prašytą romaną „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“, reikia imtis vaidmens, kurį užima ir šios knygos pasakotojas – kritikuoti tai, kas jau pasakyta. Aptariamame kūrinyje pasakotojas V (tik taip jis save įvardija) laido kritikos strėles į kūrinio herojaus Sebastiano Naito biografą – poną Gudmaną. Prikišamas jam ir šabloniškumas, ir elementarus savo personažo bei ironijos nesupratimas. Pradedant rašyti „Tikrojo Sebastiano Naito gyvenimo“ recenziją, neišvengiamai tenka žvilgtelėti į internetą, kas apie šią knygą jau pasakyta lietuvių skaitytojų. Savo nusivylimui daugelyje svetainių (išskyrus kelias išimtis) randu tik nuo knygos nugarėlės nurašytą netrumpą anotaciją. Perskaičius aptariamą knygą, įdomu patikrinti, ką leidėjas norėjo akcentuoti ir kur anotacijos autorius leido sau nukrypti nuo anotuojamos knygos tikrovės. O akcentuoti leidėjas norėjo tuos aspektus, kurie, paradoksaliai, mano manymu, prieš­tarauja pačiai knygos esmei. Ant knygos nugarėlės pateikiama anotacija, kurioje išdėstomi svarbiausi V. Nabokovo biografijos faktai ir paminimi keli jo kūrinių ryškiausi bruožai. Kitaip sakant, anotacija primena enciklopedijos straipsnį. „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ taip pat pasakoja apie rašytoją, tačiau akcentuojami daug subtilesni dalykai nei gimimo data ar svarbiausi, daugelio pripažinti kūrinių bruožai. Kita vertus, pamąstau, gal leidėjas kaip tik žaidžia savotišką žaidimą su skaitytoju: pateikia sausą anotaciją, kai knyga išties „nesausa“: tai tikras žaidimas su biografijos žanru – laužomi visi rašytojo gyvenimo atpasakojimo stereotipai. Rašytojo figūra V. Nabokovo naratyve iškyla gyva, nevirtusi ikona, kurią visi turėtų garbinti. Suprantama, kad svarbiausia priežastis, kodėl kūrinys atrodo toks šiltas, yra ta, kad apie Sebastiano Naito gyvenimą pasakoja jo įbrolis. Juk daugeliui eilinių skaitytojų ar net literatūros istorikų pakaktų sausų faktų ir „saugių“, daugelio jau priimtų išvadų apie kūrybą. Sebastiano Naito įbrolis nebijo rizikuoti ir pateikia tokią biografiją, su kuria nemaža dalis literatūros istorikų neturėtų ką veikti.

Viena svarbiausių aptariamo kūrinio problemų – tiesos siekimas ir žinojimas. Sprendžiamas klausimas, ar įmanoma objektyvi biografija. „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ yra ta knyga, kurią reikia perskaityti nuo pradžios iki pabaigos. Skaityti pusę jos nepakanka. Nepaprastai įdomu stebėti, kaip pasakotojas pradžioje pateikia visažiniam būdingų išvadų apie gyvenimą, kūrybą ir kita ką. Artėdamas prie pasakojimo pabaigos, V (taip save įvardija kalbantysis) vis aiškiau supranta, kad platūs apibendrinimai, toli siekiančios išvados neturi jokio pagrindo. Kūrinio pabaigoje artėjama prie esminio klausimo – kas yra gyvenimas ir mirtis. Sebastiano Naito įbrolis skuba su juo susitikti, kad spėtų išgirsti priešmirtinę paslaptį, kuri atskleistų nepaprastą slėpinį. Iki šio epizodo žaidžiama savotiška šachmatų partija – kai kuriuose epizoduose antraeiliai veikėjai žaidžia šachmatais, tačiau pats pasakotojas apie šį žaidimą tiesiogiai nekalba, nes pakanka tik aliuzijų. Slėpinys, kuris paaiškėja knygos, arba šachmatų partijos, pabaigoje yra labai artimas reinkarnacijos idėjai. V kūrinio pabaigoje save tapatina su įbroliu Sebastianu, nes šio dvasia įsikūnijo būtent į pasakotojo kūną. Čia iškeliamas dar vienas biografijos rašymo ypatumas – darbo pabaigoje autorius netiesiogiai tampa savo kūrinio herojumi, gyvena jo mintimis ir kalba jo žodžiais. Suprantama, tai taikoma tik geram biografui...

Kokį herojų savo pasakojamai biografijai pasirenka V. Nabokovas? Artėjant prie kūrinio pabaigos, aiškėja, kad herojus artimas jį sukūrusiam autoriui. Sebastianas Naitas ir V. Nabokovas gimę tais pačiais metais, abu yra emigravę iš Rusijos. Kaip ir kūrinio herojus, jį sukūręs autorius taip pat domėjosi šachmatais (Sebastiano Naito pavardė sutampa su anglišku žodžiu „knight“, kuris reiškia šachmatų figūrą žirgą). Ir kūrinio autorius, ir Sebastianas yra gimę Sankt Peterburge. Neatsitiktinis ir V. Nabokovo dėmesys prancūzų kalbai – ją jis mokėjo nuo vaikystės. „Tikrojo Sebastiano Naito gyvenimo“ veiksmas vyksta keturiose šalyse – Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Visos šios šalys buvo artimos V. Nabokovui. Tiesa, Jungtinės Amerikos Valstijos, kuriose gyveno romanistas, aptariamame kūrinyje nefigūruoja. Sutampa ir kai kurie autoriaus bei jo sukurto herojaus rašytojo kūrybos bruožai. Šie panašumai leidžia prieiti nedrąsų apibendrinimą, kad biografas ir jo herojus turi būti kuo nors ar net daugeliu bruožų artimi vienas kitam. Ši išvada savotiškai sulieja dvi skirtingas santykių plotmes –­ autoriaus ir Sebastiano Naito bei pasakotojo ir jo aprašomo rašytojo. Vienu atveju du asmenis sieja giminystė, antru – biografijos panašumai.
iliustracija

„Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ yra, tiesiai sakant, smūgis struktūralistams, nes atmeta jų diegiamą kūrinio imanentiškumo principą. Aptariamoje knygoje nemažą dalį pasakojimo sudaro biografinė Sebastiano Naito kūrybos kritika. V įsitikinęs, kad tik perpratęs autoriaus gyvenimą, tapęs juo pačiu, kritikas gali pasakyti ką nors vertinga apie grožinę literatūrą. Bet koks kitas kalbėjimas apie kūrybą vadinamas menkaverčiu ir beveik niekam nereikalingu. Kritikos sulaukia ne tik struktūralistai, bet ir visa literatūros industrija – demaskuojamas tariamas literatūros agentas ponas Gudmanas, šaipomasi, kad kritikai neišmano to, apie ką kalba. Įdomu klausti savęs, ar Sebastianas Naitas buvo paprastas rašeiva, ar genialus rašytojas. Kitas klausimas – ar pasakotojo žodžiai turi literatūrinės vertės. Aiškėja, kad Sebastianas Naitas turbūt nebuvo grafomanas, tačiau įdomiau suprasti ne tai. Svarbiausias, mano galva, čia tampa Sebastiano Naito vertinimo pagrindas. Jo kūryba atrodo vertinga ir literatūros kritikams, ir jo įbroliui, tačiau visai dėl skirtingų priežasčių. Pasakotojas V prasitaria iki šiol neperpratęs literatūrinės šlovės „recepto“, sėkmė atrodo nesuvokiama. Kritikai, paklausti, kodėl taip puikiai vertina Sebastiano Naito kūrinius, tikriausiai sutriktų arba pažertų jau minėtų šabloniškų frazių. Tuo tarpu Sebastiano įbrolis yra perpratęs savo artimojo (nors gyvenime jie buvo gana tolimi) kūrybą „iki panagių“, skiria daugybę jos niuansų. Autoriaus biografijos išmanymas pasakotojui leidžia kur kas asmeniškiau ir pagrįsčiau kalbėti apie Sebastiano kūrinius. Dažnos jų citatos verčia kalbėti ir apie analizuojamos knygos intertekstus. Jų „Tikrajame Sebastiano Naito gyvenime“ itin gausu. Cituojama ir kabutėse, ir be jų. Citatos padeda užmegzti dialogą tarp pasakotojo ir Sebastiano Naito, tarp Sebastiano Naito, pasakotojo ir kultūrinių klodų, kurie šiame romane susiję ir su Rusija, ir su Prancūzija, ir su Anglija. Ryškiausias aptariamo kūrinio intertekstas yra Marcelio Prousto kūryba. Itin V. Nabokovą, jo kūrinio pasakotoją bei M. Proustą susieja bendra laiko samprata. Juk pasakotojo pastangos atskleisti Sebastiano praeitį yra savitas prarastojo laiko ieškojimas. Neatsitiktinai pasakotojui taip svarbu, kad kiti personažai atskleistų bent menkiausią Sebastiano Naito gyvenimo smulkmeną. Būtent pagal jas autorius susidaro vaizdą ar įspūdį apie rašomos knygos herojų. Praeitis iškyla per mažas Sebastiano gyvenimo detales, daug ką sukuria pasakotojo vaizduotė, nors jis ir stengėsi to išvengti. Pasakotojo veiksmuose susilieja praeitis ir dabartis, pastaroji yra savotiškas praeities kartojimas, bet kitaip.

Ar pasakojimas apie Sebastiano Naito gyvenimą yra objektyvus? Knygos antraštės žodis „tikrasis“ nurodo į tam tikrą objektyvumo siekinį. Tačiau Sebastiano gyvenimo detalių atskleidimas per kitų personažų prisiminimus vis tiek – asmeninis. Juk prisimenamos detalės priklauso nuo šaltinių norų, atminties selektyvumo ir kitų subjektyvių faktorių. Todėl „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ –­ tik vienas galimų „mažųjų pasakojimų“. Tačiau tai anaiptol nesumenkina jo vertės. Objektyvi biografija lieka nepasiekiama, neįmanoma. Žavinga šioje knygoje ne autoriaus ambicija atskleisti „tikruosius“ faktus, o jų interpretacija ir drąsa, su kuria pasakotojas užima vieną ar kitą vertinimo poziciją, kuri neretai yra prieštaringa. Šiai pozicijai būdingas artimo žmogaus tonas. „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ yra ir kūrinys apie ypatingą šeimos narių svarbą modernybės žmogaus gyvenime. Tiesa, čia pateikiamas pesimistinis variantas. Pasakojama, kaip Sebastianas nuolat praranda artimus žmones. Pasakotojo pastangos atkurti įbrolio gyvenimą yra ir tam tikras kaltės jausmo dėl ilgo nebendravimo kompensavimas. Istorijos pabaigoje išryškėja ir pats pasakotojas pripažįsta, kad Sebastianas jam – artimiausias ir svarbiausias žmogus. Galima tik spėti, ar pasakotojo pastangose atkurti Sebastiano praeitį nėra asmeninių motyvų. Skaitydami „Tikrajį Sebastiano Naito gyvenimą“ taip ir nesužinome, ar pasakotojas be įbrolio turi artimų žmonių. Galbūt pasakotojas, domėdamasis Sebastiano gyvenimu, ieško ir savo tapatumo.

V. Nabokovas, be kitų tikslų, regis, siekia atskleisti vadinamosios non-fiction literatūros anatomiją. Tačiau tikrais įvykiais pagrįstą istoriją kuria jau ne autorius, o pasakotojas. „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ yra non-fiction kūrinys grožinės literatūros kūrinyje.

Kaip ir kiekvienam geram kūriniui, analizuojamam romanui būdingas poveikis, verčiantis įsijausti į herojaus gyvenimą. Tačiau V. Nabokovo „Tikrojo Sebastiano Naito gyvenimo“ įtaka skaitytojui dar ir kitokia – kūrinys priverčia pajusti kiekvieno žodžio reikšmę ir svarbą (galbūt tai lėmė faktas, kad autorius rašė ne gimtąja kalba). V. Nabokovas, atrodo, medžiagos, žodžio pasipriešinimą įveikė.