Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas

Virtuoziškas prozininkas pirmajame anglų kalba parašytame romane kartu ir ironizuoja rašytojo asmenybės kultą, įprastą šiuolaikinei visuomenei, ir pradeda žaidimą su keliais labiausiai dominusiais dalykais. Tai –­ rašytojo, realybės ir teksto santykis, pasakojimo ir tikrovės suvokimo daugiasluoksniškumas, literatūroje bandomo atkurti gyvenimo „tikroviškumo“ problematika, pagaliau realybės ir vaizduotės santykis. Visa tai meistriškai, nors ir labai sudėtingai, aprašo menamo garsaus rašytojo Sebastiano Naito netikras brolis. Mirus giminaičiui, jis bando išsiaiškinti jo biografijos faktus. Kadangi broliai gyveno skyrium, apie šio gyvenimą jis neką težino. Tad už inicialo V. kukliai pasislėpęs veikėjas smulkiai atkuria trūkstamas dalis, remdamasis rašytoją pažinojusių žmonių pasakojimais ir analizuodamas jo tekstus.

Beviltiškas prarastojo laiko vaikymasis pavirsta sudėtinga šachmatų (vieno mėgstamiausių V. Nabokovo užsiėmimų) partija: sumanesnis skaitytojas pastebės ir pavardžių simboliką, ir Naito romano įvykių kartojimąsi pasakotojo realybėje, ir daugybę detalių, liudijančių apie meistrišką veidrodinių atspindžių tematikos plėtojimą. Realus ir Naito vaizduojamas gyvenimas įmantriai susipina, „apsikeičia“ epizodais, personažais ir įvairiomis foną sukuriančiomis smulkmenomis. Sudėtingos metamorfozės, lemiamos transformacijos, menininko intuicija ir jo sąmonėje vykstantys procesai žaismingai susiejami su miražo, sapno, apgavystės motyvais. Galiausiai veikėjas prisipažįsta: „Kad ir kokia buvo jo paslaptis, vieną paslaptį sužinojau ir aš: siela yra tik būties būdas, o ne nuolatinė būsena, ir bet kokia siela gali būti tavo, jeigu surandi jos bangavimą ir juo seki. Anapusybė gali būti tobulas sugebėjimas sąmoningai gyventi bet kokioje pasirinktoje sieloje, bet kokiame skaičiuje sielų, ir visos jos nejaučia savo sukeičiamos naštos“ (p. 194). Rašytojas, pripažinęs literatūrą gurmanų patiekalu, skirtu ragauti ir mėgautis lėtai ir pamažu, skaitytojams pateikia ir gurmaniškų tekstų. Tiesa, skaitant romaną jaučiama, kad verčiant buvo per gausiai naudojamasi rusiška teksto versija. Tačiau bendro įspūdžio tai beveik negadina.