Tikra mergaitė. 100 marginalinių novelių

„Tikra mergaitė. 100 marginalinių novelių“ – trečia rašytojos Marijos Jurgelevičienės knyga yra debiutinė, nes ja rašytoja debiutuoja kaip prozininkė (pirmos dvi buvo poezijos). Pati autorė teigia, kad knygą rašė visą gyvenimą, todėl nenuostabu, kad knygos storis daug ką pasako, nors tikro skaitytojo tai neturėtų gąsdinti, tuo labiau, kad knyga lengvai ir greitai skaitoma.

Lengvas skaitalas? Jokiu būdu! Tik iš pirmo žvilgsnio galėtų taip pasirodyti, nes čia koją kiša labai paprastai dėstomos mintys. Labai paprastai parašyti apie paprastus dalykus – didis menas.

Prieš akis – šimtas marginalinių novelių, bet jos viena su kita jungiasi, todėl „Tikra mergaitė“ – tarsi novelių romanas, kadangi visas jungia pagrindinė herojė Mari. Kas ji? Pati save pristato kaip mergaitę, bet amžius nenuspėjamas (tiesa, vienoje novelėje pasakoma, kad jai buvo penkiasdešimt penkeri). Pradžioje atrodo lyg paauglė, ieškanti ir svajojanti apie pirmąją (o gal tikrąją) meilę, po to ji prisistato mokytoja, fotografe, namų šeimininke ar net dėstytoja, filosofe. Aišku tik viena, kad ji yra viena, bet ne vieniša. Todėl tam, kad papasakotų savo gyvenimą, pasidalintų su kitais savo mintimis, rašo. Ji – rašytoja. Rašo knygą apie save tarsi dienoraštį, tuo labiau, jog dėmesio centre yra pirmasis asmuo „aš“ ir dar labiau – klausimų virtinės, ypač pamėgtasis: „ką tai galėtų reikšti?“. Atsakymą pati herojė žino, bet jį užduoda nebyliajam skaitytojui, kad šis žaistų su ja jos pačios išgalvotą žaidimą ir ieškotų atsakymo į pagrindinį klausimą: kas vis dėlto yra tikra mergaitė.

Koks herojės pasaulis? Įprastas, paprastas, o sykiu ir neįprastas, mistiškas, ką dažnai pati mėgsta pabrėžti. Ji verda valgyti, skalbia, dažosi, vilki čia džinsus, čia – suknelę (kad būtų labiau panaši į mergaitę), eina į kavinę, muziejų, važiuoja dviračiu, traukiniu ir t.t., ir pan. Bet! Autorė pasako lyg ir esminę paslaptį: jos pagrindinė veikėja sėdi namuose, užsirakinusi (princesės irgi buvo įkalintos pilyje), nenorinti, kad ją aplinkiniai (kaimynė) stebėtų, su kitais bendrauja telefonu ar elektroniniu paštu. Vadinasi, galima tokia prielaida, kad Mari neišeina iš namų, nes negali!! Ne vienoje novelėje skundžiasi: „man skauda nugarą“, pyksta ant jos, dažnai išsiduoda, jog jai mieliausia (be fotoaparato, filmavimo kameros ir ypač rašymo) – lova. Taigi visa kita – jos vaizduotės, svajonių darinys. Tikra yra tik rašymas, jo technika. Tai bene pirmąkart lietuvių literatūroje plačiau išplėtota rašymo kaip meno tema.

Į ką skaitytojas atkreips dėmesį, jo reikalas, aišku tik viena, kad šios knygos traktavimų yra begalės (jau vien ką pasako novelių skaičius, t.y. šimtas. Šimtas – pats paslaptingiausias skaičius, reiškiantis begalę, o kartu ir išsipildymą). Žinoma tik tiek, bandydama įminti mergaitiškumo paslaptį, autorė ją įminė. O skaitytojas? Priklausys nuo to, kaip ją skaitys: nuo pradžios, nuo vidurio, esminės novelės, ar nuo galo (galimi ir tokie variantai). Išduosiu: vienas akcentas yra – tai puiki rašytojos dukros Ievos Jurgelevičiūtės iliustracija.