Tikra mergaitė. 100 marginalinių novelių

Kas yra tikra mergaitė? Būtent toks klausimas kyla paėmus į rankas Mari Poisson knygą „Tikra mergaitė. 100 marginalinių novelių“*. Nors novelės griežtai sunumeruotos, knygą nejučia pradedi skaityti nuo pabaigos, nuo šimtosios novelės, nes jai, kaip ir pridera marginalinei kūrybai, vietos teliko ant knygos nugarėlės. Knygos grafika ir maketu stengiamasi pabrėžti šios kūrybos marginalumą: raidės mažos, paraščių nėra. Tai novelės – gimusios paraštėse, tikrieji pastebėjimai, nejučia užplūdusios mintys. Bet kas vis dėlto yra tikra mergaitė?

Atsakymas į šį klausimą labai paprastas ir knygoje pakartotas kelis kartus. Tikra mergaitė yra Mari Poisson. Tačiau toks atsakymas kelia kitą klausimą: kas yra Mari Poisson? Koks šios pagrindinės knygos veikėjos, pasivadinusios autorės vardu, identitetas konstruojamas kūrinyje?

Šiuolaikiniai sociologai teigia, kad žmogus turi daugybę identitetų, juos keičia atsižvelgdamas į socialinį kontekstą. Paprastai skiriamas šeimyninis, politinis, profesinis identitetai. Šiais trimis aspektais galima aptarti ir tikros mergaitės tapatybę.

Mari Poisson santykis su šeima labai įvairialypis. Šeimyninis identitetas nuolat kinta, viena prieštarauja kitam.

Knygoje kelis kartus minimas pirmasis Mari Poisson vyras. Jam nėra skiriama daug dėmesio. Skaitytojas sužino tik tiek, kad jis gyvena Australijoje, kad jam norisi paskambinti ir kad jis išleis Mari Poisson knygą.

Daug daugiau dėmesio, net kelios novelės, skiriama kitam Mari Poisson vyrui G. B., už kurio ji sutiko ištekėti, nes jis buvo filosofas, rašytojas, dirbo universitete, domėjosi fotografija, kompiuteriais, technologijomis, mitologija, feminizmu, buvo impozantiškas. Nieko nekalbama apie jausmus, tiesiog išvardijamos vyro, kaip kokio nors daikto, teigiamos savybės. Įvykiai novelėse nedėstomi chronologiškai. (Piršlybos aprašomos knygos pabaigoje.) Tad kartais net neaišku, koks vyras turimas galvoje. Galiausiai laiką po piršlybų Mari Poisson įvardija kaip NeGyvenimą. Tuo „Ne“ paneigdama save kaip žmoną, nuotaką.

Vaikai novelėse minimi vos keletą kartų. 5-ojoje novelėje rašoma: “Edita, mano dukra, sako, kad depresija pati yra vaistai nuo depresijos“.

Taigi motinos identitetą Mari Poisson pateikia kaip šalutinę informaciją, priedėlį. Dar kartą apie vaikus užsimenama 89-ojoje novelėje, kai kalbama apie rūkymą: „Slėpiausi nuo vyro, mamos, suaugusių savo vaikų...“

Taigi pristatant save kaip tikrą mergaitę Mari Poisson nėra svarbu pabrėžti motinos identitetą.

Galiausiai visa tai, kas pasakyta, paneigia frazė: „Gerai, kad neturiu nei vyro, nei vaikų“.

Taigi šeimyninis identitetas nėra fiksuotas. Nuolat kyla įtampa tarp vienišiaus gyvenimo ir šeimos žmogaus, taip ir neįvardijant, kuri būtis yra tikroji, o kuri sukurta.

Konkretesnis, bet vis dėlto prieštaringumų neišvengiantis yra ir profesinis identitetas. Svarbiausia, ryškiausia ir labiausiai akcentuojama rašytojos profesija. Tai pabrėžiama jau pirmojoje novelėje, kartu nurodant ir dėl to kylančią įtampą: ,,Nedrįstu garsiai prisipažinti, kad esu rašytoja“.

Taigi pati Mari Poisson laiko save rašytoja, tačiau nuo kitų tai slepia: „Sakau, kad esu mokytoja, universiteto dėstytoja, kartais sakau, kad esu bedarbė“. Vadinasi, prieštarauja tai, kaip ji mato save pati ir kaip ją mato kiti. Dėl to tarp jos ir pasaulio tvyro įtampa, netikrumas.

Politinis identitetas šioje knygoje susijęs ne su valstybinėmis santvarkomis ar judėjimais, o su kultūra plačiąja prasme, feministine ideologija. Vyrų ir moterų santykių tema novelėse yra viena svarbiausių, o koks Mari Poisson požiūris į vyrus, vienareikšmio atsakymo nėra. (Tai buvo galima pastebėti kalbant ir apie šeimyninį identitetą.) Viena vertus, Mari Poisson yra ištekėjusi (tačiau tai vadina NeGyvenimu), mini pirmąjį vyrą. Be šių dviejų, jos gyvenime nuolat dalyvauja daugybė kitų vyrų: Gi, Richardas, Usoniforas, Markas. Tik nėra iki galo aišku, ar jie tikri, ar sukurti jos, kaip rašytojos, vaizduotėje. Taigi vyrai moteriai yra reikalingi. Kita vertus, moterį reikia išvaduoti, reikia keisti klaidingą požiūrį į jos ir kalbos santykį: „Troškau sunaikinti įprotį galvoti, kad moteris turi žodžius, o vyras turi kalbą, kad moters žodžiai be vyro kalbos yra tik plepalai...“

Konfliktas tarp vyrų ir moterų atskleidžiamas kūrybos ir prigimties kontekste. Vienoje iš novelių į moterų kūrybą žvelgiama per vyro fokusuotę. Vyrai moterų kūrybą traktuoja kaip menkesnę. Moterys rašo noveles, o vyrai – esė. Esė žanras jau pats savaime yra geresnis (taip atrodo vyrams.)

Kai kalbama apie prigimtį, teigiama, kad moteris – gamtos darinys, o vyras – kultūros. Vyras bijo moteriškos gamtos jėgos, jam saugiau, kai ji kalėjime. Tačiau šis konfliktas nėra stiprus, atskleidžiamas remiantis pasakos struktūra, o pasakoms būdinga laiminga pabaiga. Mari Poisson nesiūlo problemos sprendimo galimybių. Susidaro įspūdis, kad pats įvardijimas ir užrašymas ir yra santykių gydymas. Galiausiai, nebūtų ji Mari Poisson, visa užrašius ir įvardijus, ji suabejoja, ar tą santykį apskritai reikia keisti:

„Be to, jos šventai tiki, kad jų (mano žodžių) joms niekada neprireiks.

Ir tikrai“.

Taigi nėra galutinės pozicijos vyrų ir moterų santykių atžvilgiu. Konfliktas ir iškeliamas, ir paneigiamas. Negalima teigti nei kad Mari Poisson pasirenka feministės identitetą, nei kad jį atmeta.

Labai paprastai atsakius į klausimą, kas yra tikra mergaitė, nusakyti Mari Poisson identitetą pasirodė sudėtinga. Tad, matyt, tikra mergaitė yra prieštaringa, nekategoriška, leidžianti pažvelgti į pasaulį iš kelių pozicijų bei nuolat perkurianti savo gyvenimą, identitetą konstruojanti vis iš naujo. Tikra mergaitė priklauso postmodernizmo epochai, nes būtent tada išbaigtas, fiksuotas identitetas tapo iliuzija.

Sunku apibūdinti ne tik pagrindinę veikėją, pačią knygą sudėtinga įsprausti į vieno žanro ar srovės rėmus. Autorė duoda raktą, teigdama, jog tai 100 marginalinių novelių. Vadinasi, kiekvieną atskirą kūrinėlį galima skaityti kaip novelę. Vis dėlto tai marginalinės novelės, esančios šio žanro paraštėse. Jos labai fragmentiškos, paraštiniai užrašai. Ne kiekvienoje jų galima rasti dramatišką, glaustą fabulą su netikėta pabaiga. Kai kurios novelės labiau primena esė. Pavyzdžiui, „Žinojimo tramdymas“, kurioje svarstoma vyrų ir moterų santykių problema.

Pagrindinė veikėja Mari Poisson atskiras noveles susieja į fragmentišką novelių romaną. Šalia to pati autorė nuolat dalyvauja pasakojime: kalba apie tai, ką mato, jaučia, girdi, ir komentuoja rašymo veiksmą. Šios savybės priartina kūrinį prie dienoraščio žanro. Taigi knygą būtų galima pavadinti dienoraštiniu novelių romanu.

Koks dar epitetas tiktų prie šio, jau ir taip ilgo, žodžių junginio. Feministinė literatūra? (Tik iš dalies.) Postmodernistinė? (Na, taip. Nuolat kintantis daugialypis pagrindinės veikėjos identitetas.) Galvoje kirba dar vienas žodžių junginys: magiškasis realizmas, kaip ir knygoje minimos Izabelos Allende kūryboje. (Kodėl autorė Isabel Allende vardą ,,sulietuvina“, o pavardės ne?) Knygoje aprašomos realios, dažnai kasdienės Mari Poisson gyvenimo atkarpėlės: ji rašo, skambina draugei, mezga, perka dviratį. Pasaulis paprastai matomas jos akimis. Tikriausiai būtent dėl tokios fokusuotės, žvelgdamas į pasaulį kartu su Poisson, skaitytojas patiki ir šalia esančiu Angelu sargu, nimfa, virš galvos skrajojančia mirusia Lora. Susilieja realizmas, fantazija ir fantastika, sukurdami žaismingą pasaulį, kuriuo patikima, nors, kaip rašoma knygos anotacijoje, novelių ,,veikėjai – nekasdieniški, išgalvoti žmonės, nepritapėliai ir keistuoliai“.