Tiesiog drauge

Šią Annos Gvaldos knygą pirmiausia turėtų skaityti tie, kas myli žmones, kas, kaip ir rašytoja, gali valandų valandas juos stebėti sėdėdami kavinukėje, o sugrįžę namo galvoti apie juos, prisiminti jų veidus, net kojinių spalvą...O gal ir pamėginti apie juos, lyg  vabzdžius, paviliotus šviesos ir karšto minios kraujo, parašyti.

Į šį romaną prancūzė rašytoja  sudėjo daug įvairių personažų – statistų, kurie sukasi veiksme Paryžiuje ir jo priemiesčiuose  tam, kad į vieną butą (susitikimo vietos pakeisti negalima) susirinktų keturi keistuoliai:

1. Jauna dailininkė Kamilė Fok, naktimis valanti biurus, palaikoma ant šaligatvio tik savo kuprinės ir to kito, sunkiai nusakomo svorio – akmenų ir žvirgždo, susikaupusių kūne,

2. Mikčiojantis kompleksuotas aristokratas, keistas, liūdnas klounas Filiberas, besiverčiantis atvirukų pardavimu ir karščiausiai mylintis istorijos mokslą,

3. Užsispyrusi močiutė Poletė Lestafjė, nerianti keistus šalikus savo anūko bičiuliams,

4. Vaikaitis Frankas, nepraustaburnis donžuanas, daugiausia poezijos ir prasmės randantis maisto gaminime bei naujos pupytės ar motociklo apžergime.

Kodėl juos suskaičiavau? Tiesiog noriu perspėti, kad iš karto pradėtumėt skaityti atidžiai - rašytojos kalbėjimo stiliui būdingas punktyriškumas, dialogų neišbaigtumas: man prireikė nuo 40 puslapio grįžti į knygos pradžią, kad suvokčiau, kas bendra tarp pagrindinių veikėjų... Daugiau tokių sugrįžimų nebuvo - knyga pagavi, "įtraukianti", skaitoma lengvai ir greitai. Ir beveik nenuspėjama iki  ...529 puslapio: kai iki istorijos atodūsio liko vos keturi puslapiai, dviejų įsimylėjėlių istorija virto iš akies lupta muilo opera. Apskritai A. Gavaldai geriau sekasi kalbėti apie neišsipildžiusius jausmus ir praeities fantomus. Kai ji pradeda piešti dabartinę ar būsimą (epiloge) veikėjų būseną, mãtomai per daug charakterių spalvų paletėje naudoja rožinės... Bet gal taip jau žmogaus sąmonė surėdyta, kad jam banaliausia ir neįdomiausia yra... laiminga pabaiga?

Romane labai ryškios dvi erdvės – praeities ir dabarties. Veikėjų praeitį reprezentuoja nejauki buitis (šaltos virtuvės grindų plokštės, piktai į lango stiklus besidaužantis vėjas, pilkas liūdnas kambarys...), konfliktai su aplinkiniais, tragedijos šeimų gyvenime. Dabartį simbolizuoja vieta, kurioje norisi būti -  prašmatnus butas, kuriame ketvertas ketina pragyventi tai, kas jiems buvo likę, kaip gražiausias savo gyvenimo dienas. Jų gyvenimas, bendra buitis tiesiog drauge panešėja į atostogas, kai laiko buvo į valias, prieš akis - visas gyvenimas... Šitame bute jie tiesiog drauge suranda... savo rytdieną, nes apie ją visai nebereikia galvoti. Jiems, keistuoliams, kitokiems - beginkliam šuanui, trapiai fėjai, vaikinui nugarkauliui, poniai, nusėtai mėlynėmis, - gera kartu ir todėl, kad jie labai... paprasti, kad neblefuoja vienas kitam – yra tokie, kokie yra. Jie suranda tikrą šeimą su savo vaidmenimis – geresnę už tikrą, pasirinktą, panorėtą šeimą, dėl kurios buvo grumtasi ir kuri iš jų už tai nereikalauja nieko  kito - tik būti laimingiems drauge.

Šią istoriją galima būtų vadinti egzistencialistine – apie mindžiojamo žmogaus pastangas išsitiesti ir tai pabandyti  būnant ir solidarizuojantis su kitais.

Šią istoriją galima būtų vadinti impresionistine dėl  gyvenimo dvasios vaizdavimo subtiliais ir kukliais  potėpiais, bet ne drastiškais, tiesmukiškais vaizdais.

Šią knygą norėtųsi nešiotis tiesiog drauge, kad retkarčiais galėtum pasisemti gal stiprybės, gal gerumo,  jei leidykla nebūtų jos pagimdžiusi tokios storos ir nepatogaus formato...