Tiesiog drauge

Kūrinys „Tiesiog drauge“ yra stebinantis nukrypimas nuo Anos Gavalda ankstesnių darbų. Knygose „Aš mylėjau“ ir „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ buvo piešiami pakankami niūrūs prarastos meilės portretai, taigi „Tiesiog drauge“ yra tarsi lengvas paišdykavimas.

Dvidešimt šešerių metų Camille Fauque dirba naktinėje valymo komandoje. Jos namai - tai sename septynių aukštų daugiabutyje esantis kambarys, kuris yra labai mažas, nešildomas ir dar griūvantis. Prausykla čia yra „turkiška“: bendras tupimas tualetas su viršuje pakabintomis dušo galvutėmis. Taigi norėdama nusiprausti, Camille turi pastumti groteles virš tualeto. Visas merginos gyvenimas susideda iš darbo, rūkymo ir mamos skambučių vengimo. Siaubinga praeitis – vienintelė įtempta vieta – apie kurią pradžioje tik užsimenama, o vėliau pamažu detaliai atskleidžiama.

Kai Camille suserga nuo prastos mitybos ir išsekimo, ją gelbsti kaimynas Philibert Marquet de La Durbellière. „Philou“ gyvena pirmame Camille namo aukšte, didžiuliame, taip pat sename kambaryje. Mikčiojantis, įkyrus, 36 metų Philou yra istorijos mėgėjas, įsivėlęs į šeimos juridinius ginčus.

Philou yra sudėtinga asmenybė, kuri nuo pat knygos pradžios nemažai įtraukta į Camille gyvenimą: rūpinasi ja, kol ji atsistato, skaito jai ir siūlo prisidėti prie jos ir jo kambarioko Franck jų bute, kuris turi tokią prabangą kaip šildymas ir vandentiekis. Tačiau Philou rytiniai patarnavimai nublanksta į antrą planą, kai Franck Lestafier perima pagrindinį vaidmenį.

Šiurkštus, ūmus, seksualus vyriausiasis virėjas, Franck yra linkęs į alkoholizmą, narkotikus ir mėgsta suktis apie moteris tuo metu, kai nedirba virtuvėje, kurioje, beje, yra pakankamai talentingas. Gavalda skiria daug dėmesio Franck darbo aprašymui, pateikdama skaitytojams daug puslapių apie įmantrų prancūzų maistą.

Žinoma, Franck ir Camille iš pirmo žvilgsnio vienas kito nemėgsta, kas galiausiai visiškai netikėtai nuveda iki verdančios seksualinės įtampos.

Didžiulė knygos apimtis suteikia autorei daug vietos įvairiems pagražinimams: sužinome, kad Camille yra didžiai apdovanota menininkė, turinti reiklią, savanaudišką motiną. Jos tėvas jau miręs. Franck yra vienos nakties nuotykio vaisius. Jį užaugino mylinti močiutė Paulette, kuri po truputį gęsta nuo niokojančios amžiaus įtakos. Negalėdamas ja pasirūpinti, Franck yra priverstas močiutę palikti slaugos namuose. Šis žingsnis yra sukrečiantis jiems abiems. Tuo tarpu išaiškėja, kad Philou yra vienintelis nuskurdusios kilmingos šeimos palikuonis vyras, paveldėjęs tik šeimos pavardę.

Dabar pasakojant visa tai atrodo labai niūriai, nors iš tikro pati knyga skaitoma nepaprastai greitai. Camille ir Franck  iškentėjimai aprašomi beveik vien mechaniškai, o skaitant knygą persismelkia jausmas, kad galiausiai viskas baigsis gerai. Vienu metu Gavalda netgi palieka pasakojimą ir kreipiasi į skaitytoją:

„Mūsų tikrumas iš tikro niekada nėra nepajudinamas. Vieną dieną jautiesi lyg mirdamas, o kitą jau supranti, kad viskas, ką turėjai padaryti, tai nulipti žemyn keletą laiptelių ir surasti šviesos jungiklį, kurį įjungus galėtum viską matyti aiškiau.“

Aš vis skaičiau, laukdama siaubingo įvykio, netikėtos mirties ar didžiulės paslapties, kuri ekstremaliai pakreiptų siužeto vingį. Tačiau tas didysis sprogimas taip ir neįvyko.

Philou meilė ir Franck maisto gaminimas namuose grąžina Camille į gyvenimą: ji vėl ima piešti, visus savo talentus atskleisdama bute, užpildytame senomis drobėmis, chinino buteliais, madingomis skrybėlėmis, tuščiais kvepalų buteliukais, senais laiškais, protėvių portretais ir kitokiais daiktais. Padrika erdvė tarsi egzistuoja už laiko ribų. Camille, prekiautojų Pierre ir Mathilde Kessler, kurie jai stengėsi įsiteikti nuo pat dailės mokyklos laikų, džiaugsmui, vis pildo vieną piešimo sąsiuvinį po kito.

Toliau knygoje galima geriau pažinti Franck: nors jam ir trūksta Philou rafinuoto žodyno, visgi švelni siela slepiasi už baisių manierų ir nuolatinių prisiekinėjimų. Jis gamina Camille, lanko Paulette kiekvieną pirmadienį, vienintelę jam laisvą dieną, taip pat nuoširdžiai rūpinasi Philou, jaudinasi dėl jo keistos, lieknos, trumpų plaukų merginos.

Bet tada apima tarsi nerealumo jausmas. Kol Franck kankinasi dėl Paulette, Camille ir savo nepasitenkinimo darbu, darosi aišku, kad jo kančia vis tiek bus trumpalaikė. Nepaisant sunkios Camille praeities, įskaitant prastą auklėjimą ir bjaurius romantinius sprendimus, jos gyvenimas susidėlioja į vietas pernelyg lengvai. Ji yra patraukli, talentinga ir šauni. Reikalai dar labiau pasitaiso, kai Camille ir Philou įtikina Franck perkelti Paulette į savo butą, kur Camille tampa jos savanoriška globėja. Net Philou suranda savo laimę ir meilę teatro mokykloje, kur jo išskirtiniai bruožai yra mielai priimami.

Galbūt aš esu per daug ciniška, galbūt mano skonis per tamsus, bet Gavalda yra puiki rašytoja, kurios ankstesni darbai prasiskverbė gilyn. Bet ne čia. Galima tik tikėtis, kad ši talentinga rašytoja nuspręs sugrįžti prie rimtų darbų. Tuo tarpu „Tiesiog drauge“ yra puikus paplūdimio skaitymas. Rekomenduoju!