Tėvynė

Labai smagi, šiek tiek rytietiška išmintimi kvepianti knyga, kitaip žvelgianti į mūsų kasdienybę, kurioje –­ pripažinkime pridėję ranką prie širdies – retai pasitaiko literatūros peršamų idėjų, idealų ir kitokių gražių fikcijų. Kuriam galui aplinkiniai vis kažkur bėga, kažką gelbėja, kažko siekia, dėl kažko kankinasi, jei galima pasiekti tuos pačius rezultatus tiesiog kiaurą parą gulint lovoje? „..ir darbe, ir bejėgiame gulėjime prasmės matau tiek pat, nors ir neprieštaraučiau, jei koks nors protingas žmogus įrodytų, jog yra kitaip“ (p. 45). Todėl jis tik stebi, fantazuoja, samprotauja ir niekur neskuba.

Iš pirmo žvilgsnio tekstas – „apie nieką“, tačiau jame knibždėte knibžda pasaulio atspindžių. Jis ironiškas, elegantiškas, kartu ir vaikiškas, ir filosofiškas. Lengvas pasakojimas liejasi lyg savaime ir nepiktai pašiepia atsibodusius štampus ir stabus: „Gaila, kad nemoku nuo vidinės kančios susijaudinti erotiškai. Manau, tai būtų ne sykį man padėję. Guodę, grąžinę dvasinę pusiausvyrą, rimtį, tikėjimą...“ (p. 37). Veikėjas artimas, rodos, kiekvienam – visi juk turime galvą, vadinasi, galime galvoti. Ir nebūtina kvaršinti tos galvos televizijos ir valdžios įpirštais dalykais, jei turi tiesiog savo vaikystę, paauglystę, šeimyninį gyvenimą – tikrai pakanka epui. Bevardžiui pasakotojui nė motais, kad nežinia kas jau nustatė pasaulio tvarką, – jis labai gudriai, vos pastebimai kvestionuoja visiems įprastus dalykus, žaismingai klausdamas: „O jei netyčia tapsiu rimtesnis?“ (p. 10). Jei taps rimtesnis, bus toks, kaip ir visi. Tiesa, kiek primena S. Becketto romanus, bet tik tuo, kad būtent pastarasis pradėjo tradiciją versti veikėjus kalbėti tuštumoje. Apie tą, ką mato ir jaučia. Apie čia ir dabar. Nevaržomai, subtiliai ir svarbiausia – šiltai ir nuoširdžiai.

Ir nors romane pasitaiko lotyniškų žodžių ir išnašų, jis yra apie tikrą lietuvį. Ne mitinį, o paprastą: kuris turi žmoną, baldus, televizorių, kiemą su krykštaujančiais vaikais ir paukštelius už lango. Šis turi dar ir tekstą, tačiau menkai tegali jį valdyti: pats supranta, kad galėtų tylėti, bet kodėl gi nepakalbėjus apie gyvenimą, juo labiau jei atsikeliama tik 200-ame puslapyje? Viskas priklauso nuo to, kaip pažvelgsi į kasdienybę. Lova gali pavirsti į planetą, išjungto televizoriaus ekranas – į saulę, o veikėjas – į visatos valdovą. Jis padarys ją harmoningą, pasitelkdamas vaizduotę ir nesiliaudamas klausinėti: o kas būtų, jeigu....? Būtent šią knygą reikėtų versti į užsienio kalbas, nes kol kas ji viena geriausiai atspindi mūsų buitį. Skaitant tokias knygas apima nepaliaujamas noras rašyti. Apie viską ir apie bet ką. Nes nėra dalykų, nevertų plunksnos.