Tėvynė

Mentalinių autistų tėvynė

Puikus stilius, išradingas pasakojimas, didžiausioji grožmena. Tokias giesmes naujajam Andriaus Jakučiūno romanui gieda oficioziniai (ak, kaip jie nekenčia šito žodžio!) kultūrologai ir literatūrologai – L. Jonušys, V. Kukulas, R. Tamošaitis (lietuviškos literatūrologijos vištelės išsigando alkoholinės romano tematikos ir kudakuodamos purptelėjo nuo laktų, tad pragysti teko drąsiems gaidžiams, anksčiau ne kartą gūžį vilgiusiems ugniniu vandeniu). Jie gieda išsproginę akis, nes kuo puikiausiai mato tuščią laisvos ir nepriklausomos Lietuvos literatūros dykynę, po kurią stūgauja utilitarinės kultūros politikos ir komercinio kičo vėjai. Jie gieda užsimerkę, nes bijo, kad tik kam nors nešautų į galvą uždaryti jų gimtųjų valstybinių institucijų vien dėl to, kad Lietuvoje beveik nebeliko jaunesnių nei 40 metų prozininkų. Jie gieda pergalės giesmę, nes manosi naujosios lietuviškos prozos šiukšlyne atkapstę tikrą grūdą – vienišą lietuvių literatūros gelbėtoją A. Jakučiūną.

A. Jakučiūnas iš tikro gana retas paukštis tamsioje ir tvankioje lietuviškos prozos vištidėje. Kažkoks laike ir erdvėje pasiklydęs ufonautas, pusiau graikas, pusiau romėnas, per klaidą atsibastęs į Lietuvą. Po pirmųjų knygų – „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ (1999) ir „Servijaus Galo užrašai“ (2005) – tokiu jį ir laikiau: egzotišku egzodo rašytoju ir prievartiniu literatūros išeiviu, kuris buvo pasmerktas rinktis dvasinę ir mentalinę emigraciją į senovės Romos laikus, nes universiteto lotynistai savo paskaitomis pramušė jo smegenų žievę ir taip pažeidė laisvos valios imperatyvą abi tuam viam. Ir tik perskaitęs trečiąją knygą suvokiau, kad vaikystėje ir jaunystėje patirtų mokymo ir auklėjimo traumų padariniai kur kas sunkesni. Bet apie viską iš pradžių.

Iš pirmųjų romano puslapių sprendžiau, kad jaunoji lietuvių literatūros viltis nepasikuklino ir kruopščiai nurašė S. Becketto „Malonas miršta“. Pagrindinis, svarbiausias ir vienintelis „Tėvynės“ veikėjas, kaip ir Malonas, gyvuliuoja užsidaręs savo kambarėlyje su vienintele, nepakartojama ir visą pasaulį atstojančia lova. Malonas turi lazdą, kuria gali stumdyti daiktus, ir pieštuką, kuriuo gali užrašinėti istorijas. „Tėvynės“ antiherojus – pats A. Jakučiūnas (autorius nė kiek neslepia, kad kūrinys autobiografinis) – turi televizoriaus valdymo pultelį, kurį gali maigyti, ir purvinas panages, kuriomis gali piešti ant tapetų. Abu jie (Malonas su... Andriumi) nepaliaujamai kalba, kalba ir plepa, pliurpia ir vapa. Bet tuo visi panašumai ir baigiasi. A. Jakučiūnas pliurpia džiugiai ir entuziastingai – kaip piršlys... per laidotuves. Paradoksas, tačiau egzistencinis siaubas, kuris S. Beckettui atimdavo net kalbos dovaną, mūsų laikų didvyriui tėra dar viena dulkelė ant nerodančio televizoriaus ekrano, kurio net įjungti nereikia, – viskas ir taip nuostabu, gera, malonu ir žavinga. Jo nė kiek nejaudina ir nešiurpina klaiki būties nykybė, jis ja mazochistiškai mėgaujasi, kaip iškrypęs hedonistas vampyras siurbia savin kančią ir vaikiškai krykštauja iš džiaugsmo. Šia filosofine laikysena A. Jakučiūnas smarkiai aplenkia visus surūgėlius egzistencialistus, palieka užpakalyje net linksmuolius amerikiečių nihilistus (J. Barthą, D. Barthelmą, T. Pynchoną, K. Vonnegutą) ir visiškai priartėja prie nūdienės būties lengvumo filosofijos viršūnės – holivudinio filmuko „Drakula: miręs ir tuo patenkintas“. Nuostabu.

Vėliau, jau gerokai įpusėjęs knygą, ėmiau spėlioti, kad autorius kuria tikrą holivudinės parodijos parodiją, rašo šiuolaikinę socialinę antiutopiją, iki kritinės ribos sukarikatūrindamas absoliučiai uždarą, intravertišką ir egocentristinį nūdienio buržujaus gyvenimo būdą. Buržujaus, kurio gyvenimo filosofija ir prasmė nusakoma lovoje drybsančio mūsų nuolat skubančios visuomenės kūdikio lūpomis: „Kažin ar apskritai esama prasmingų minčių. Prasmingas nebent išradus eilinį dviratį apimąs pasitenkinimas. Jį dar galima pakurstyti bokalu alaus, vakaro žinių laida ir šeimyniniu seksu. Dienos kokybė – garantuota, nakties miegas – taip pat. Gražu. Norėčiau tokios dienos“ (p. 98). Autoriui gal ir gražu, bet man – baisu! Jokia subtilia ar gerai paslėpta parodija, jokia pašaipia ar sąmojinga visuomenės kritika čia nė nekvepia (realiam, o ne tekstiniam A. Jakučiūnui apskritai svetimas subtilus humoro jausmas). Autorius tokio amžiaus, kad jau priklauso naujajai kartai, kurios mąstymo būdas apibrėžiamas iškraipytu lotyniškos sentencijos natura in minimis maxima vertimu: „Savo prigimtį rasi „Maximoje“.“ Bet kokią būtį – egzistencinę, metafizinę ar pagaliau kasdienę – jis negailestingai verčia paprasta buitimi, joje atrasdamas viską, t. y. neišsenkamą malonumų šaltinį. Tūkstančiais saitų saitelių prisirišusiam prie savo daiktų („Daiktus – anokia čia paslaptis – aš myliu. Be savo daiktų aš – niekas“, p. 176) mūsų laikų „maximalistui“ iki pilnos laimės galop pritrūksta vieno „daikčiuko“, ir jis atlieka žygdarbį – susiruošia į artimiausią prekybos centrą. Nepakartojama.

Taip. Egzistencinis knygos gylis primena išdžiūvusią balą, sąmoningas monologas (šiukštu ne pasąmonės srautas!) – animacinį filmuką „Tekėk, upeliuk, tekėk“, o socialinės, filosofinės arba bet kokios kitos įžvalgos – infantilią dainelę „Kaip gražu miške“. Nėra net V. Kukulo taip išgarsinto alkoholizmo – brutalaus, totalaus, sąžiningo, naikinančio. Aprašomas vyksmas panašus į realybės šou „Alkoholikai“, kurio metu lovoje gulintis virtualus „girtuoklis“ be perstojo pursloja kas ant seilės užeina.

O minėtos literatūrologų trijulės išliaupsintas rašymo stilius? Na, A. Jakučiūno pamėgta neva „aukštoji“ kalbėjimo maniera gal ir tinka Romos imperatorių ar cezarių karo ir meilės nuotykiams vaizduoti, tačiau ji atrodo kaip visiškas nonsensas, kai lotyniškomis sentencijomis ima kliedėti smarkiai pagiriotas pizdukas iš Karoliniškių. Ji sukuria milžinišką atotrūkį tarp pasakotojo minčių ir herojaus veiksmų, šiuo atveju – neveikimo, ir man, skaitytojui, sukelia pasibjaurėtiną dirbtinio farso jausmą. Niekaip nesuprantu: negi statybininkas, kuriam ant galvos kolega užmetė plytą, prabils patricijų kalba arba mandagiai papriekaištaus: „Neteisus tu, Petrai“? Autentikos, kolega Jakošai, autentikos! Dabar, deja, tenka klausytis šimtus puslapių besitęsiančios nuobodžios pusiau akademinės murmelės, kuri šiaip jau liaudyje vadinama tiesiai šviesiai – žodžių tryda.

Taigi baisiai nusiminęs verčiau paskutinius puslapius. Nesuvokdamas, kokio, atsiprašant, penio skaičiau visą antrąją knygos pusę. (Tikėjausi sulaukti triuškinančios šio non-action atomazgos? Naivuolis!) A. Jakučiūnas lieka ištikimas geriausioms Rašytnamio tradicijoms, kurios reikalauja teksto vientisumo bet kokia kaina. Nuobodu ir nyku, bet užtat vientisa! Vientisa, monotoniška, pilka... Kažkoks uždaras mąstymo būdas, uždara literatūra, narcizinė, graži tik pati sau ir abejinga kitiems – literatūra futliare, literatūrinis autizmas...

Ir staiga mane aplankė nušvitimas! Jopštralialia! Juk mano rankose – šedevras! Lietuvių literatūros šedevras, įkūnijantis pamatinius visos tautos troškimus ir slaptą jos misiją. Dvasinis, mentalinis, kultūrinis ir socialinis autizmas – štai koks skiriamasis mūsų tautos bruožas. Autizmas kaip įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kaip iškreiptas laiko ir erdvės suvokimas, kaip totalinis užsidarymas savyje, kaip nesveika simbolių ir ženklų manija, kaip nuolatinis pasenusių ritualų kartojimas, kaip kultūros tradicijų echolalija, kaip savižudiškas egocentrizmas, kaip hiperjautri reakcija į bet kokius mus supančio pasaulio pokyčius. Ne itin mėgstu kultūrinį turistą E. Ališanką, bet tokia tautai svarbia proga pacituosiu: „Lietuvių literatūra nustumta į savotišką rezervatą. Rašytojui iš dalies tokia padėtis yra palanki – jis gali atsidėti literatūrai, nesukdamas galvos dėl ideologinių, religinių ar kokių kitų metapašaukimų. Tačiau toks atribojimas ar atsiribojimas kartais pažadina atavistinius autizmo jausmus. Lietuviai turi tokį posakį: „Ne mano daržas, ne mano pupos.“ Lietuvio mentalitete šis principu virtęs posakis per šimtmečius mutavo įvairiomis kryptimis. Istorija lėmė, kad lietuviui geriau likti nuošaly, pakrašty ir taip ginti savo individualumą. Mus tenkina vieta, kurioje esame, būtų gerai, kad mažiau mus ir trukdytų.“ Cholialia! Rezervatas! Atavizmas! Autistai! Daržas! Pupos! Kiaulės! Mutavo! Istorija! Nuošaly! Esame! Netrukdykit!

Būtent dvasinė hipochondrija ir kultūrinė agorafobija kaip mentalinio autizmo simptomai yra būdingiausi šiuolaikinio homo lituanus bruožai. Būtent toks homo lituanus – hipochondrikas, agorafobas ir autistas – vaizduojamas A. Jakučiūno romane. Už šį romaną autoriui per amžius dėkos ir jį šlovins visų homo lituanus tėvynė.