Tėvas Gorijo

Be jokios abejonės, tai aukštos klasės kūrinys, nusipelnantis aukščiausio įvertinimo. Jei norite, galite man prieštarauti, tačiau aš apginsiu šį kūrinį visais įmanomais būdais.

Iš pradžių atrodo, jog tai paprasta vieno senyvo vyro, Pjero Gorijo, istorija. Knygoje pasakojama apie tai, kaip bankrutavo jo bendrovė. Jo didžiausia klaida yra per didelis rūpinimasis dvejomis išlepintomis, nerūpestingomis ir nedėkingomis dukromis. Pastarosios net neaplanko savo tėvo, kai šis guli mirties patale. Šalutinė siužeto linija pasakoja apie jauną vyrą, Eugenijų Rastinjaką, visais įmanomais būdais besistengiantį atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose. Būtent dėl šio veikėjo romano tonas yra pamokantis. Veikėjas – šiuo atveju, Eugenijus Rastinjakas – laikui bėgant auga tiek morališkai, tiek psichologiškai. Savo kelyje Eugenijus sutinka ir vieną Gorijo dukterų, Delfinę. Teigiamas šio personažo bruožas yra tas, kad jis, net ir naudodamasis kitais, siekdamas savo tikslų, tuo pat metu išlieka rūpestingu ir jautriu vyru. Jis ir jo patarnautojas Kristoferis apmoka visų apleisto Gorijo laidotuves.

Galbūt dėl mano senyvo amžiaus, galbūt dėl to, kad ir aš esu tėvu, stipriai išgyvenau mirštančio tėvo Gorijo aimanas. Man skaudėjo širdį, kai jis kalbėjo Eugenijui apie tai, kad jo dukterys atsisakė atvykti jo aplankyti: „Dieve, jei tik galėčiau paimti jų rankas, nejausčiau jokio skausmo. Ar manai, jos ateis?“ Esu skaitęs knygų, kurių pabaigoje mirštantis žmogus paprašo kažkieno (dažniausiai mylimosios/mylimojo) laikyti jo ranką, kai šis skaičiuoja paskutines sekundes, nes jam tiesiog baisu. Tai primena jausmą, kai mes, būdami vaikai, norėjome, kad mūsų tėvai laikytų mūsų rankas, kai išeidavome pirmą kartą į mokyklą. Mes bijodavome.

Literatūrine prasme „Tėvas Gorijo“ yra nepaprastai svarbus – šiame kūrinyje Balzakas aprašo veikėjus, kuriuos galima bus sutikti ir kitose jo knygose, ši technika tapo išskirtiniu Balzako kūrybos bruožu. Savo kūriniuose rašytojas aprašo kasdienį XIX amžiaus Paryžiaus gyvenimą.  Puikiai sukurti Eugenijaus Rastinjako ir Votreno personažai atrodo neįtikėtinai tikroviški. „Tėvas Gorijo“, „Žmogiškosios komedijos“ (La Comedie Humaine; Human Comedy) ciklo dalis, yra laikomas vienu geriausių Honoro de Balzako kūrinių.

Mano nuostabai, rašymo stilius yra lengvai suprantamas ir tikrai ne archajiškas. Kai kuriose vietose (dažniausiai tose, kur figūruoja nusikaltėlis Votrenas), pavyzdžiui, kai bandoma nužudyti turtingos moters vyrą, atrodo, jog tuoj prasidės įprastas ir visiems atsibodęs kriminalinis trileris. Tačiau iš tiesų viskas įvyksta greitai ir šiuo įvykiu tebuvo norima parodyti, ką Rastinjakas gali padaryti vardan turtų. Knygos pabaigoje, kai Eugenijus žiūri atgal į praeitį, jis nubraukia ašarą prisimindamas Tėvą Gorijo. Jis tampa dar geresniu ir supratingesniu žmogumi, negu buvo iki tol.

Tai buvo mano pirmoji pažintis su Balzako kūryba ir galiu patikinti, kad tikrai ne paskutinė. Vienintelė problema yra ta, kad jis parašė per devyniasdešimt panašaus žanro kūrinių. Kaip aš jas sugebėsiu perskaityti iki savo mirties?