Teroristas

Sveiki. Po ilgos pertraukos nusprendžiau parašyti recenziją. Pirma, mane tam paskatino puikus romanas, kuris, įtariu, gali daugeliui prasprūsti pro akis, kaip ir man vos neprasprūdo.

Antra priežastis yra ta, kad dėl ankstesnių recenzijų buvau mielų šunsnukių iš rašykų tarpo sudirbtas, todėl ilgai tylėjau šiame nuostabiame literatūriniame bare, jei taip galima išsireikšti. Jokiu būdu neturėjau omenyje kokio alubario. Man reiškė pretenzijas dėl neva nekompetentingumo, kriticizmo nebuvimo, nesugebėjimo objektyviai analizuoti ir nesuprantamai, tai yra, naudojant sudėtingus terminus, tuščiai postringauti. Dėl to, atseit, aš buvau blogas kritikas ir, apskritai, išsišokėlis. Ta prasme, tiem žaviem ir maloniem šunsnukiams aš atiminėjau duoną.

Taigi, dabar manęs jau niekas negalės apkaltinti nekompetencija, kadangi visai neseniai baigiau dvisavaitinius mokamus tarptautinius recenzento ir literatūros kritiko kursus ir turiu tai pažymintį tarptautinį dokumentą – sertifikatą. Todėl visa, ką skelbsiu bus autoritetinga, moksliška ir nediskutuotina.
Ir kaip tik tam reikalui man pasitaikė puiki proga. Papuolė į rankas puikus romanas, parašytas vieno amerikiečio, kuris, pasirodo, kažkaip iki šiol nebuvo patekęs į mano regos lauką, nors tai ir nenuostabu, nes šis romanas tik antras išverstas į mūsišką kalbą.

Bet apie viską iš eilės. Kaip žinia, kartais mano namuose atsiranda vakumas, visos knygos tampa perskaitytos ir aš neturiu ką skaityti. Taigi, ir pastaruoju metu taip buvo nutikę. Tokiais momentais aš nueinu į knygyną ir nusiperku iškart kelis romanus. Taip pat prigriebiu ir kokią anglišką brošiūrėlę, leidžiamą Oksfordo universiteto, besimokantiems anglų kalbą. Jos suskirstytos lygiais, ir aš aukštesnio kaip trys, neimu. O kam? Susikalbėt, pasiklausti kelio, papasakot apie Lietuvą ir gerbiamą  Čiurlionį, man užtenka.

Tad paskutiniu metu irgi nusipirkau kelias knygas. Tame tarpe buvo ir Grišemas, jis man atradimas. Bet jį visi žino ir mėgsta, todėl dar ir man jį reklamuoti, būtų beždžioniška. O štai kitą knygą paėmiau gana atsitiktinai. Kaip dabar pamenu, patraukė dėmesį viršelis, kažkoks veidas su tamsiais akiniais, aprištas iki akinių skarele. Toks jaunas, gražus veidas juodais plaukais. Apačioje užrašas raudonomis raidėmis TERORISTAS. O, nieko sau, tariau sau. Pirma žvilgtelėjau į kainą, nebaisi, jau nukainuota tik du eurai septyni centai. Vadinasi, pabandymui galėsiu tiek išleisti. Paskui dar paskaičiau aprašymą gale knygos. Dieve, kaip gerai, kad yra tokie aprašymai, jie labai gerai padeda susiorientuoti, kas, kame, ir priimti reikiamą sprendimą. Aprašymas mane sudomino ir galiu tik pasidžiaugti, kad tokiu būdu susipažinau su puikia knyga ir puikiu autoriumi. Jo pavardė Džonas Updaikas. Kaip keista, pasirodo, tai jo jau priešpaskutinis romanas iš parašytų dvidešimt trejų, o aš nieko apie jį negirdėjau. Jūs girdėjot? Tai va.

Autorius puikus, gerai rašo, o niekas apie jį nieko negirdėjo.  Graudu. Liūdna. Gal dabar reikalai kažkiek pasitaisys, bet, deja, jis jau mirė.

Gerai, pereikime prie romano, ko laukiam. Knyga pasakoja apie jauną musulmonų jaunuolį, gyvenantį svajonių šalyje ir svajojantį tą šalį vieną kartą užversti. Nuo jaunumės jis pasuka į islamiškojo radikalizmo pusę, tiksliau ne pats renkasi tokį kelią, bet jį kryptingai moko vienas religinis mokytojas šventikas, aiškiai turėdamas tikslą išauginti tikėjimui šachidą, tai yra religinį savižudį. Na ir viskas vystosi ta linkme toliau: vaikinas mokosi Korano, be to, lanko mokyklą, ten gauna kartais į snapą, lanko lengvąją atletiką (pasiekimai šioje srityje užgriebiami paviršutiniškai), santykiai su mama, su mokyklos priešo mergina, o svarbiausia su mokyklos pedagogu žydu, kuris ne tik įsibrauna į jo motinos lovą, bet ir padaro jam lemiamą įtaką.
Žodžiu, romanas labai pagavus, lengvai skaitosi, supažindina su musulmoniškos esybės kai kuriais pagrindais, sprendžia nelengvus pasirinkimo tarp religijos ir žmoniškumo, pasaulėžiūros ir realybės aspektus.

Tikrai, perskaičiau ir likau sužavėtas, gal tik vieną mažą kritiką galėčiau išsakyti autoriui, nors jis ir miręs, vis tiek: paskutiniame puslapyje, paskutinis poelgis per mažai motyvuotas.  Nepasakysiu koks jis, idant jūs netingėtumėte ir patys pasiskaitytumėte. Išplėšus tą puslapį iš knygos, ji nieko neprarastų.

Na ir pabaigai šiek tiek mokslinio šios recenzijos pagrindimo. Sakiniai visi rašomi iš kairės į dešinę, todėl lengva skaityti, be to, knyga padalinta skyriais, o tarp jų ir platesnėmis pastraipomis, todėl bet kuriuo metu yra lengva paskaityti iki kažkurios vietos ir nutraukti skaitymą, nebijant, kad neatrasi vietos, kur baigei skaityti. Tad  ir šia prasme, baimintis nėra ko.

Iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas, o knyga sutverta  apskritai  2006 metais.