Tas, kuris

Išėjęs negrįžti

Fantastiniai apsakymai! Koks masinantis šaukinys. Atrodytų, štai Lietuvos rašytojų sąjungos narys pradėjo rašyti fantastiką. Apie visokius kosmitus, ksenomorfus, visatos platybes, neištirtas planetas, žvaigždžių karus, robotus ar dirbtinį intelektą. Valio! Bet kur tau. Skaitai ir nusiskaitai iki pasakų lygio apie trečią brolį Joną ir turbūt vien tik jam parašytų tekstų... Baigęs gadinti akis supranti, kad čia tau ne „Eridanas“, o tuščiai skambanti sovietinių rašeivų karšykla – LRS leidykla.

Gal ir nebūtų taip viskas blogai. Apsakymai tikrai fikciniai, beveik visų medžiaga paimta iš žydų, graikų, lietuvių mitologijos, siužetai atpažįstami ir neretai pakenčiamai sukramtomi bei suvirškinami. Bet kažko ten vis dėlto trūksta. O trūksta borchesiškos išminties ir pavičiškos mistikos. Be to, autorius perkrauna savo prozą gana pasenusiu barokiniu stiliumi, prigrūsdamas aibes archaizmų, nervinančių neaktualiu stuobriškumu. Lengviau parašyti, šie apsakymai kur kas gražiau nuskambėtų. Dabar gi vaikams toks stilius per sunkus, o suaugėliams protą kruša neįdomios, galutinai visokių novatorių išprievartautos temos.

Tai ganėtinai vidutinio lygio sovietinio rašytojėlio kūrinukai. Žmogaus, nesugebėjusio nei prisiderinti prie laiko, nei griežtai apmąstyti savo paties kūrybos. Nei, kas blogiausia, nors kartą gyvenime žvilgtelti į savo sielą. Todėl sveikintinas labai saviironiškas, savikritiškas pabaigos žodis, taikliai pavadintas „Iš šiaudų išėjęs, šieno nepavijęs“. Beveik tiksli visų prisitaikėlių sovietinių rašytojų charakteristika:

Kūryba – dar ne gyvenimas. Galėčiau pasigirti, kad netapau girtuokliu ar parsidavėliu, kad šiek tiek prisidėjau atkuriant nepriklausomą mūsų valstybę. Gilesnei ir brandesnei kūrybai, matyt, būtų reikėję daugiau aistros, kančios ir paklydimų. Buvau ir likau per daug tvarkingas, apdairus ir pareigingas. Bet kaip velnias kryžiaus neapkenčiantis ilgo ir įkyraus darbo.

Štai nuoširdžios eilutės – tikras pavyzdys jaunimui (ir nejaunimui), kokiam nereikia būti norint tapti geru rašytoju.

Piktybiškai kaimietiška K. Sajos karta savo bukumu man kartais primena net ne užsikonservavusio sovietinio tipo žmones, bet kažkokius autoritarinius epileptoidus, kurie pyksta ant viso pasaulio, ant laiko, ant Dievo ir norėtų, kad visi šoktų pagal jų dūdelę. Deja, prie laiko reikia taikytis. Mokytis gyventi kitaip. Rašyti kitaip. Mąstyti kitaip. Arba bent jau susitaikyti.

Vis dėlto mūsų laikotarpis gana geranoriškas ir tolerantiškas tokiems kaip K. S. Nusirašiusiems rašytojams galėdamas nesunkiai pasiūlyti, na, pvz., kokius tris dalykus: kapą, antkapį ir tvorelę, mūsų laikotarpis vis dėlto popina juos, keičia sauskelnes, seilinukus, spausdina, prisimena. Argi tai blogai?

Keliuose interviu K. Saja postmodernizmą pavadino pasturgalizmu. Puiki nepasitenkinusio, nepanaudojusio savo potencialo, turbūt neskaičiusio nė vieno rimto postmodernaus kūrinio konservatoriaus ištara. Tik kad tas „pasturgalizmas“ dabar madingas, o lietuviai net nesugeba padoriai jo nukopijuoti nuo kokių rusų ar vakariečių. Nė vieno erotinio romano, nė vienos geros detektyvinės, fantastinės ar siaubo knygos! (Nors iš tikrųjų tai joks postmodernizmas...) Tad kam tada rašyti? Tokioms pačioms vidutinybėms? Laikui, kuris tikrai nesupras? Iš inercijos? Nes esi rašytojas? RAŠYTOJAS. O varge... Rašytojas, tiesą sakant, – ne menininkas. Šiandien jis juodadarbis, tenkinantis rinkos poreikius ir dirbantis kiekvieną dieną be išeiginių.

Apie garbaus, kitados geru vaikų rašytoju laikyto autoriaus kūrybą ir gyvenimą būtų galima pridėti dar šį tą pikantiško. Paknisti archyvus. Pacituoti V. Petkevičiaus „Durnių laivo“ fragmentus, pasimėgauti kamikadzės kova su savo paties girtu laivu, bet tai ne mūsų reikalas. Visi jie vienas kito verti – tos pačios valties irklininkai. Nes nebuvo pradėta nuo atgailos. Nes nebuvo suprasta, kad būdamas nelaisvas nesi savo gyvenimo ir kūrybos šeimininkas, kad okupuotoje šalyje galima tik okupuota literatūra. Ir jokia menininko laisvė tada negalioja.