Tas, kuris

Pabaigas reikia prisidurti

Neįtikėtina: aukštaičio užduotą „nukirstų uodegėlių“ mįslę įminti padėjo visai kitas autorius: „... pradžia yra, o laimingą pabaigą kada nors prisidurkite patys“ (p. 197). Taip, Kazys Saja, nors ne menkiau akylas, juoba – itin kantrus stebėtojas (novelė „Lapidoza“), tikrai KITOKS. Jam rūpi ne „fotografuoti“, o analizuoti bei interpretuoti – pasižiūrėti, „iš kur lėlei kojos dygsta“. Palyginimui tebus pasakyta: čigriejiškiai herojai avi lengvomis, iš veršiuko odos susirauktomis naginėlėmis, o sajėnai – sunkokais medpadžiais ar netgi klumpėmis. Taigi prisodrinto kolorito nepristigsime ir skaitydami „Tas, kuris“, tik šiuo atveju koloratūra bus žemaitiška: keleri autoriaus vaikystės metai, turėję gal lakstyti Lėvenio krantais („Klumpės“ – Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1958), o prabėgę pas gimines Žemaitijos glūdumėlėje, paliko pėdsaką! K. Saja nepamiršo, kad mažą paukščiuką, kielę, galima vadinti dar ir ledspira, pjuvenas – žiogspirom, grūstuvą – krušeliu, uodą – zyzalu arba kuisiu, o, pvz., milžinus – didžmogiais ir aplamiais. Apie pastaruosius, ir ne tik juos – graži novelė „Rasi rasoj rasi“ (p. 31-48), savitai perpasakojanti pagoniškąją pasaulio sampratą ir primenanti: lapų šnarėjimas, paukščio balsas ar pelkės burbuliavimas – įrodymas, jog esi ne vienas, tave akylai seka Medeina, Pušaitis ar Lazdona, ir jei tik paprašysi tų dievų pagalbos, lengviau išsikepurnėsi iš bet kokios bėdos.

Saja nebūtų Saja, jei ironizuodamas, pasak knygos redaktoriaus, iki šiol gajas žmonijos ydas: godumą, pavydą, smurtą, pasileidimą, nesistengtų mūsų sąmonėje griauti įsisenėjusių mitų ir stereotipų. Du principiniai dalykai rašytojui šiame apsakymų rinkinyje svarbu: arba įrodyti skaitytojams, jog viskas, ką šie viliasi neblogai išmaną, iš tikro vyko visiškai kitaip (novelė „Sizifo akmuo“, p. 63-70), arba papasakoti, kas buvo po to, kai… („Judo šermenys“, p. 71-80, „Po to, kai jie pavirto medžiais“, p. 49-55). Rašytojo versijomis galima 100 proc. patikėti (tuomet kils klausimas, kodėl šie apsakymai fantastiniai), bet galima ir abejoti (tuomet jokių kvailų klausimų nekils). Nedviprasmiška yra tai, kad K. Saja – talentingas pasakotojas ir nesumeluotas humanistas, nepaisant, kad kartais, sykiu su Puplesiu iš novelės „Per žydinčias pupas“, esame verčiami galvoti: kokia graži būtų žemė, kaip sodriai žaliuotų miškai, kaip linksmai juose laigytų žvėrys, čiulbėtų paukščiai, ežeruos būtų pilna žuvų ir keistų keisčiausių vandens gyvių, visi jie kuo gražiausiai išsitektų ir sugyventų, jeigu Dievulis nebūtų nulipdęs to kietaširdžio, besočio, visa žudančio ir trypiančio žmogaus (p. 93). Humanizmas, kyšantis kaip zuikio ausys iš medžiotojo terbos net per storiausius ironijos ar satyros sluoksnius, matyt, ir bus toji priežastis, dėl kurios kitą kartą itin džiaugdavomės, įsigiję naują K. Sajos knygą ar „gavę“ bilietą – žiūrėti teatre „Mamutų medžioklę“ (1969), „Dilgėlių šilką“ (1972), „Devynbėdžius“ (1974)…

Prie devynių bėdų (novelė – „Klemensas“, p. 117-144), lygiai kaip prie karaliaus ir juokdario temos (novelė – „Sava karalystė“, p. 251-258) K. Saja sugrįžta naujausioje knygoje. Kas neleistų autoriui to daryti, ypačiai, jeigu yra įsitikinęs, jog ankstėliau anaiptol ne viskas buvo pasakyta? Juk tai – irgi „revizija“. Tik šiuo atveju nevaržomai revizuojami jau nebe antikos mitai, nebe baltų mitologija, gražiosios mūsų pasakos ar Senasis bei Naujasis Testamentai, o paties parašyti tekstai.

Laiko prasme rašytojas savęs irgi, kaip jau supratote, nevaržo. Tačiau nūdienos alegorijos (pvz., novelė „Barzdukas“, p. 193-197) – ne tokios įtikinamos, kaip senųjų laikų pasakos. Vis dėlto neslėpsiu: slapčia labai myliu šį autorių – iki šiol atsimenu, tarkime, jog vaikai, ką nors bloga padarę, bet patys apie tai garsiai prisipažinę, nebūna baudžiami, net atvirkščiai – jie saldainiu apdovanojami, arba, kad baltosios pupelės, kitaip tariant „fasolės“, yra avelės, o didelės keršos pupos, „šabalbonai“ – karvės, nors „Dėdę Adomą“ ir „Pirmąją bandą“ anksčiau minėtame rinkinyje „Klumpės“ skaičiau nė dešimties dar neturėdama… Gal todėl sovietmečio, o ir naujųjų laikų pastangos kaip nors išvengti K. Sajos, uždrausti jį ar nutylėti, man nepriimtinos. Tačiau viso to būta, ar ne? Kitaip Rimantas Deikus novelėje „Sava karalystė“ nesiimtų rašyti Atviro laiško Lietuvos Prezidentui, pranešdamas, kad šalyje esama Ekscelencijai dar nežinomos Timedų tautelės, kurioje „juokais esu išrinktas karaliumi, o visai rimtai – Timedų tautelės juokdariu“ (p. 251) ir kuriai svarbu trys priebalsės, primenančios didžiausias vertybes: „T – tiesą, tvarką, tėvynę; M – meilę, mokslą ir mintį; D – dvasią, dorovę ir darbą“ (p. 254).

Bėda, jog prezidentai – visi iki vieno, be mažiausių išimčių! – pernelyg užimti, kad turėtų laiko skaityti dar ir šiuolaikinę literatūrą, juoba susimąstyti ties mintimi: tik prastas tėvas pavydi išminties savo vaikams (p. 247).