Tas keistas nutikimas šuniui naktį

Autizmas – (gr. autos – pats), liguistas atitrūkimas nuo tikrovės. Dažniausiai pasitaiko sergantiems šizofrenija arba šizoidiniam psichopatui. Ligonis gyvena savo svajonių ir idėjų pasaulyje, dažnai net nepastebi, kas aplink jį vyksta. Jis paprastai nustoja dirbti, nesirūpina buitimi, artimaisiais, praranda draugus, darosi pasyvus. Jam tikrovė – tai, ką jis galvoja. Toks žmogus abejingas kitų skausmui, nesugeba jų suprasti, užjausti. Jį jaudina tik savos problemos. Jis nuolat kuria abstrakčias teorijas, kurių nesistengia įgyvendinti, nesirūpina buitimi, karjera, neteikia reikšmės savo išvaizdai. Gali būti nerangus, ekscentriškas. Kartais toks žmogus turi meninių gabumų ir gali sukurti originalių kūrinių, atspindinčių jo išgyvenimus. (Medicinos enciklopedija)

Apie ką. Kokį žmogų pavadintumėte protingu? Ar tokio epiteto nusipelno sugebantis išlaikyti aukštesniojo lygio matematikos egzaminą aukščiausiais balais? Turbūt taip. O toks, kuris „iškrapšto žemės riešutų sviestą iš stiklainio ant virtuvės stalo ir peiliu jį išlygina taip, kad užklotų visą paviršių iki kraštų“? Toks švelniausiai būtų pavadintas keistuoliu, nors kiti nepagailėtų ir stipresnių epitetų, tokių kaip „trenktas“ ar „kvailas“. O jei tas pats žmogus išlaiko matematikos egzaminą aukščiausiais balais ir stalo paviršių ištepa riešutų sviestu? Kaip apibūdinti tokią personą?

Būtent toks yra pagrindinis šio romano veikėjas (ir pasakotojas) penkiolikmetis Kristoferis Bunas. Kaip rašoma knygos anotacijoje: „jis gyvena faktų ir logikos pasaulyje, puikiai sprendžia matematikos uždavinius ir svajoja tapti astronautu, bet dėl Aspergerio sindromo, vienos iš autizmo formų, jam sunku užmegzti kontaktą su aplinkiniais ir bendrauti, jis bijo nežinomų vietų ir vienas niekad nebuvo nuėjęs toliau kaip iki parduotuvės“.

Ši knyga – tai paties Kristoferio pasakojimas. Vieną vakarą kaimynės sode jis randa šake persmeigtą jos šunį Velingtoną ir nusprendžia pradėti detektyvinį tyrimą – jis nori išsiaiškinti, kas užmušė Velingtoną, nes pagal Kristoferio suvokimą, geri žmonės myli šunis, o tie, kas nemyli šunų, yra blogi. Taigi, jis nusprendžia surasti Velingtono žudiką ir visa tai aprašo šioje knygoje. Jis nė neįtarė, kaip šis įvykis pakeis jo gyvenimą.

Kad pasaulį Kristoferis suvokia smarkiai kitaip nei normalūs žmonės tampa aišku iš pirmų knygos puslapių. Suprantama, kiekvienas iš mūsų turime savų keistumų, tačiau ar ryte suskaičiavę pravažiuojančius 5 geltonus (tai Kristoferio nemėgstama spalva) automobilius, nuspręsite, kad ši diena bloga ir neverta nieko imtis? Analogiškai 5 raudoni (mėgstamiausia Kristoferio spalva) automobiliai reiškia neįtikėtinai gerą dieną.

Kristoferis nevalgo maisto, jei skirtingi produktai lėkštėje liečiasi vienas su kitu, taip pat nevalgo geltono arba rudo maisto, nekenčia Prancūzijos (atrodo, kad ta šalis – tiesiog visų blogybių sankaupa, tačiau tai vėlgi susiję su jo subjektyviais išgyvenimais), nemėgsta būti su svetimais žmonėmis, tiesiog nepakenčia kai kiti (net tėvai) jį liečia (todėl gali užpulti jį palietusį žmogų) ir t.t. Jis nesupranta kitų žmonių nuotaikų, savijautų, neperpranta paprasčiausių metaforų arba elipsių, tačiau laiko save protingu. Ir dar – jis niekada nemeluoja.

Ši knyga verčia susimąstyti, koks žmogus gali būti vadinamas protingu. Ką iš tiesų vadiname protu? Loginį mąstymą? Kristoferis mąsto logiškai, tačiau to nepakanka vadinti jo protingu – vadinasi, protas yra šis tas daugiau. Suvokimas, fantazija, nuojauta – papildo protą ar yra „sudedamosios“ jo dalys? Lietuvių kalbos žodynas pateikia tokias žodžio „protas“ reikšmes: „protas“: 1. aukščiausias pažintinės veiklos laipsnis; mąstomoji, protaujamoji galia; sąmoningo, išmintingo veikimo pagrindas. 2. atskiro žmogaus sugebėjimas mąstyti, suprasti, išmanymas, išmintis. 3. galvos smegenų veikla. 4. sąmonė; ir dar keletą kitų.

Kristoferis save apibūdina kaip kompiuterį. Pasak jo, jis visus savo gyvenimo įvykius tarsi filmuoja ir todėl viską atsimena. Normalūs žmonės turi savybę daug ką pamiršti Kristoferis mano, kad jis yra ypatingas, o dauguma žmonių yra tiesiog akli – kaip galima nepastebėti tiek visokių dalykų?), mes neprisimename daugybės nesvarbių dalykų, o laikui bėgant pamirštame ir svarbią informaciją.

Geriausiai kaip skiriasi Kristoferio mąstymas (ir pasaulio matymas) atskleidžia jo pavyzdys apie pievą: jis pateikia pievos aprašymą, kokį matytų dauguma žmonių, kurie yra tiesiog tinginiai. Jie niekada nieko nepastebi. Jie tik žvilgteli ir aprašymą, kaip tokią pat pievą mato jis pats: jis atsimena tikslius skaičius, kiek pievoje buvo karvių, koks kiekvienos dėmių raštas, kokios gėlės ir žolės augo pievoje ir t.t. – t.y. jo paties žodžiais tariant – jis pastebi viską. T.y. – smegenys priima absoliučiai visą informaciją iš aplinkos, o kai tos informacijos būna per daug, Kristoferio vidinis kompiuteris „užlūžta“ – Kristoferis pradeda sunkiai kvėpuoti ir dejuoti.

Apipavidalinimas. Knygoje gausu paveikslėlių – pvz.: nuotaiką reiškiančių veidukų, nuotraukų, ženklų, planų, piešinukų, ornamentų ir kitokių pavyzdžių. Kaip priedas pateikiamas matematikos egzamino užduoties sprendimas – Kristoferis norėjo tą sprendimą aprašyti pačioje knygoje, tačiau jo mokytoja įtikino jį, kad „tai nėra labai įdomu“ (nors Kristoferis buvo kitos nuomonės), todėl šis uždavinio sprendimas atsidūrė priede. Knygos skyriai sunumeruoti priminiais skaičiais (kodėl – paaiškinimas pačioje knygoje).

Įdomi detalė. Šią knygą Didžiojoje Britanijoje vienu metu išleido dvi leidyklos – viena vaikams, kita – suaugusiems (beje, lietuviškas leidimas verstas iš vaikams skirto angliškojo leidimo). Apie ką pamąstyti ras tiek vieni, tiek kiti.

Blogai: kartais erzina Kristoferio nesusivokimas – aišku, kitaip ir būti negali. Kaip jis pasaulį suvokia, taip jis ir pateikiamas – tačiau tie dalykai, kurių Kristoferis nesuvokia, dažniausiai yra elementarūs ir suprantami savaime, todėl detalūs kokio nors daikto ar įvykio aprašymai kartais vargina. Tačiau tai būtina, kad būtų išlaikytas vientisas knygos stilius ir idėja.

Gerai: autorius originaliai pateikia knygoje iškeltą problemą. Autisto pasaulis pateikiamas ne išorės stebėtojo, bet „iš vidaus“ – paties tokio žmogaus akimis. Skaitytojas gali lengvai įsijausti į pagrindinio veikėjo būseną, suprasti jo pasaulio suvokimą, įvertinti tokį žmogų ir kitus – normalius jo aplinkos žmones, pamąstyti apie truputį kitokius nei įprasta jų tarpusavio santykius.