Tapatumas

Ar galimas dviejų mylinčių būtybių visiškas tarpusavio supratimas, balansuojantis ties susiliejimo ar ištirpimo vienos kitoje riba? Juk Platonas dialoge "Puota" suteikė viltį sakydamas, kad ieškodami meilės ieškome antrosios savo pusės, nuo kurios, pasak mito, kadaise už bausmę žmogus buvo atskirtas. Jei surandame tą antrąją pusę – tai ir įvyksta didingas meilės kaip susiliejimo ir tarsi sugrįžimo į savo pirmapradę būseną įvykis ar net stebuklas. Kai imi skaityti ką tik į lietuvių kalbą išverstą ir išleistą naują Milano Kunderos romaną "Tapatumas", pradžioje susidaro įspūdis, kad rašoma kaip tik apie tai. Pagrindinė veikėja Šantalė su siaubu galvoja, kad jos mylimasis Žanas Markas gali pradingti. Ką ji tada darytų? "Ji netgi negalėtų nusižudyti, kadangi savižudybė reikštų išdavystę, atsisakymą laukti, kantrybės išsekimą. Ir ji būtų priversta gyventi iki gyvenimo pabaigos apimta nuolatinio siaubo". Ar galėtų būti aiškesnis artumo liudijimas? Gyvena du žmonės vienas su kitu ir vienas kitam. Gyvena labai arti – reaguodami į kiekvieną kito judesį, žodį, gestą, paraudimą ar nutylėjimą. Taip arti, kad savo pačių tapatybę ima grįsti tik vienas kitu. Ar ne per arti? Jiems gerai ir jiems įdomu. Tik ne skaitytojui. Laiminga meilės istorija stebėtojui gana nuobodi. Tik tragedija sukrečia. Išorinių tragedijų romane nevyksta jokių. Nebent įvyko seniau. Šantalė kitados palaidojo penkiametį sūnų. Bet šiuo metu ši mintis jai kelia keistą džiaugsmą. Tai buvusio nemylimo vyro sūnus. Nuėjusi į kapines ir kalbėdama garsiai su sūnumi jam padėkoja. Padėkoja už tai, kad suteikė jai savo mirtį kaip dovaną išlaisvindamas ją naujam patyrimui ir naujam gyvenimui: "Savo mirtimi tu man atėmei malonumą būti su tavimi, bet kartu suteikei man galimybę būti laisvai". Skaitytojui šioje vietoje turėtų pasistoti plaukai. Ypač tam, kuris netoleruoja jausmų perversijų ir dvilypumo: galimybės vienu metu išgyventi ir meilę, ir laisvės ilgesį. Ypač tam, kuris savo paties analogišką patirtį išgyvena kaip nesibaigiančią klaikumą ir tragediją. O Šantalė dėkoja mirusiam sūnui, kad išlaisvindamas ją paliko galimybę nekęsti pasaulio. Po šių prisipažinimų skaitytojui labai sunku Šantalę pamilti. Bet ji to ir netrokšta. Yra kas ją myli: su ja gyvenantis Žanas Markas netekęs dėl jos galvos.

Ji gali neslėpti nuo jo savo dvilypės prigimties. "Nepamiršk, – sako jam, – kad turiu du veidus". Šantalė nebijo to pasakyti, nes žino, kad jis ją absoliučiai toleruos. Jis jai visiškai atsidavęs: kai Šantalė gana negrabiai sumeluoja, kad jos liūdesio priežastis yra ta, jog į ją nebežiūri kiti vyrai, Žanas Markas, kiek pasielvartavęs, kad jai neužtenka jo vieno meilės, norėdamas paguosti ima jai rašyti meilės laiškus. Tarsi nuo nepažįstamojo, nuo slapto gerbėjo. Kad mylimoji pasijustų geriau.

Ar ji pasijunta? Žinoma, tai ją suintriguoja, sustiprina jau apsilpusią erotinę įtampą. Ir ne tik erotinę: juos ima sieti ir kartu skirti jųdviejų dirbtinai sukurta paslaptis. Romanas kaip tik ir sukasi apie šią jųdviejų komunikaciją. Jis jai rašo. Ji tarsi norėtų jam prisipažinti, bet vis dėlto slepia. Jis galvoja: kodėl ji slepia. Gal ruošiasi naujam romanui? Kai ji pagaliau supranta, kad tai jo laiškai, be galo nusivilia ir įsižeidžia. Pasijunta manipuliuojama. Galvoja, kad jis, ko gero, ieško dingsties ją palikti. Pamažu viskas ima slinkti žlugimo link. Kaip viskas galutinai užsibaigs, palieku atrasti skaitytojui. Palieku taip pat skaitytojui spręsti, ar fabula nėra pernelyg lėkštai suręsta. Man šio Kunderos romano fabula atrodo mažiau įdomi nei herojai. Jie mąsto kur kas giliau ir beviltiškiau, nei juos veda siužetas. Bet gal čia Kundera įžvelgė pamatinį gyvenimo dėsnį: gal jame iš tiesų nieko prasminga nevyksta. Viskas gana banalu. O tai, kas iš tiesų prasminga ir įdomu, reikia susikurti patiems. Netgi paslaptį – savo pačių santykių nuodą. Kam? Kam Žanui Markui toks kvailas užsiėmimas: rašyti laiškus mylimajai, su kuria matosi vos ne kas dieną? Ar tai nėra klaidžiojimas tuštumoje? Žinau tik vieną realų precedentą, mačiau viename televizijos reportaže – žmona rašė laiškus vyrui imituodama mažametę, taip pakurstydama jo užsimezgusią aistrą mergaitei. Aplinkiniai aiškino, kad ji siekusi išplėsti savo pačios seksualinės laisvės ribas. Neaišku, ar iš tiesų ją skatino toks motyvas, pagaliau neįrodyta, ar iš tikrųjų rašė. Tačiau ši istorija, net sugalvota, verta labiau Markizo de Sade’o, o ne Kunderos plunksnos. Žanas Markas ne erotomanas. Jis tai daro iš meilės. Bet ar iš tiesų? Kodėl tuomet Šantalė, gyvendama su juo tarsi širdis širdin, atskleidusi paslaptį, neatpažįsta mylimojo meilės intencijų, o įtaria jį išdavyste? Kodėl pati turėdama perversiškų troškimų neatpažįsta bent jau dvilypio motyvo savo mylimojo projekte ir baiminasi: jis jaunesnis, ji sena – jis ruošiasi ją palikti?

Romanas prasideda epizodu, kai abu veikėjai, susitarę susitikti viešbutyje prie jūros, atvykę skirtingu laiku, visai atsitiktinai ir, atrodo, nelabai reikšmingai, niekaip negali susitikti. Kai ji sugrįžta į viešbutį, jis jau būna išėjęs ir t. t. Nieko blogo iš tiesų nenutinka. Išskyrus tai, kad Žanas Markas supainioja mylimąją su kita moterimi. Ta moteris, kurią jis palaikė Šantale, staiga pasirodo esanti bjauri ir visiškai svetima. Žanas Markas labai sielojasi: kaip gali būti, kad jis neatpažino silueto savo mylimiausios būtybės, prie kurios yra be galo prisirišęs? Kodėl įvyksta toks keistas dviejų mylinčių žmonių prasilenkimas? Man atrodo, kad svarbiausia romane yra būtent tai. Tai romanas apie prasilenkimą. Apie galutinio išsipildymo meilėje negalimumą. Apie negalimybę galutinai suartėti ar netgi pavojų priartėti pernelyg arti vienam prie kito. Ši romano fabulos šešėlyje glūdinti premisa ir nurodo į latentinę, iš pirmo žvilgsnio nematomą meilės tragediją: į autentiškos ir absoliučios komunikacijos joje nesėkmę. Gal meilę įprasmina tik skausmingas, niekada neišsipildantis tikrumo joje ilgesys?