Tapatumas

Tai buvo viešbutis ant jūros kranto mažame Normandijos miestelyje, kurį jiedu atsitiktinai aptiko viename kelionių žinyne.

Šantalė atvyksta pirma, kitą dieną čia turėtų pasirodyt ir Žanas Markas.

Ir staiga ji ima įsivaizduoti, kaip vieną gražią dieną šitaip praranda Žaną Marką. Gyvena nežinioje, išsekinta minčių. Ji netgi negalėtų nusižudyti, kadangi savižudybė reikštų išdavystę, atsisakymą laukti, kantrybės išsekimą. Ir būtų ji priversta gyventi iki gyvenimo pabaigos apimta nuolatinio siaubo.

Žano Marko ji nepraranda. Bent jau - ne šitaip. Bet...

Ji pamanė: „Aš gyvenu pasaulyje, kur joks vyras niekados nebežiūrės į mane”

Ir ne tik pamanė. Savo mintimis pasidalino su Žanu Marku. Netyčia. Išsprūdo. Pasakė ir pamiršo. Tačiau - nepamiršo jis.

Jis žvelgia į ją negalėdamas suprasti, ką ji sako, ką nori pasakyti. Vadinasi, ji liūdi vien dėl to, kad vyrai į ją nebežiūri? Jis norėtų jai paprieštarauti sakydamas: „O aš? O kaipgi aš?”(...). Garsiai jis neišreiškė šių minčių, tik nuolat lėtai, tyliu balsu kartojo žodžius, kuriuos ji ką tik ištarė: „Vyrai į tave nebežiūri? Ir tik dėl to liūdi?”

Taip prasideda istorija apie vyro ir moters pasaulius. Skirtingą jų bendro pasaulio suvokimą.

Žanas Markas, apsimetęs legendiniu Sirano de Beržeraku, rašo anoniminius laiškus savo mylimajai. Jis nori tik vieno — įtikint ją, kad vyrai vis dar ja domisi. Jis nori, kad Šantalė parodytų jam tuos laiškus, ir jie abu smagiai iš jų pasijuoktų. Matai, vyrai vis dar žiūri į tave!  — pasakytų jis. Ji neparodo. Atsiranda nepasitikėjimas.

Šantalė nerodo šių laiškų Žanui Markui. Bet ir neišmeta jų. Vieną dieną ji supranta, kad Žanas Markas apie juos žino.

šantalė nusprendžia, kad ja nepasitikima. Ji mano, kad Žanas Markas nori ją užklupti. Atsikratyti ja.

Jie ir toliau laimingi. Arba vaidina esą tokie.

Patikėk manimi, viskas gerai. Aš tik mėginau įsivaizduoti, jog tu esi visai kita moteris. (...) Na, sakykime, jog tu esi kitokia, nei aš tave įsivaizduoju. Tarkim, kad aš apsirikau dėl tavo tapatumo.

Stresinė situacija, kurioje atsiduria, iškelia į paviršių abejones. Žanas Markas — jaunesnis, Šantalė bijo, kad gali jo netekti. Ji sensta.

Kita medalio pusė.

Ji — veikli moteris, uždirbanti keliskart daugiau už jį. Ji — pasaulio centras, jis - šio pasaulio pakraštys.

Viskas, ką turi jie — iš tikrųjų priklauso jai. Iki šiol jiems tai netrukdė. Dabar — viskas kitaip. Ore — įkyrus klausimas. O kas, jei aš jai tik žaisliukas? Kuris jos veidas yra tikras? O kas, jei jis su manimi tik dėl pinigų? Dėl to, kad jam taip tiesiog patogu? Dėl to, kad turėtų kur gyventi? O kas, jei...?

Milanas Kundera pasirenka gana paprastą ir dažnai naudojamą išeitį iš šios padėties. Kokią — sužinosite perskaitę iki galo. Rodos, ir taip pasakiau per daug.