Šventos Kalėdos: prakartėlės meditacijos

Ar norėtumėte išvysti pasaulį kūdikio akimis, sužinoti, ką jis jaučia, mąsto, patiria? Pirmas žingsnis – panirti į meditaciją, į kurią veda biblinis siužetas. Antras žingsnis – nustebsite, staiga atsidūręs triukšmingose aštuoniolikto amžiaus Neapolio gatvėse, išpuoštose šventinėmis girliandomis, kaukėmis, tarp prekių gausos nuklotais prekystaliais.

Autoriaus sumanymas knygoje „Šventos Kalėdos. Prakartėlės meditacijos“ – pateikti dvi prakartėlės. Prie pirmos sustosite giliame dvasiniame apmąstyme,  į antrąją būsite patrauktas šventinio miesto šurmulio.
       
Gimęs Neapolyje, italas, filosofijos daktaras, įšventintas kunigu, Bruno Forte, slėpiningai įveda savo skaitytoją į mistinį dviejų pasaulių susiliejimą, padeda pažvelgti į dieviškojo Kūdikio gimimą Jo paties žvilgsniu.

Kūdikėlis pagalvojo, kad puiku būti žmogumi, jeigu tai reiškia turėti mamą. Sakoma, kad mama į tave žvelgia taip, kaip niekas kitas neįstengs į tave žiūrėti: ji mato tavo vidų, net jei esi Dievo Sūnus.
     
Keistą jausmą patyriau, skaitant jau nuo pirmųjų knygos puslapių. Gili ramybė, nuostaba ir paprastumas aplanko, atsidūrus mažojo Kūdikėlio akivaizdoje, kai ne aš Jį stebiu skaitydama, o Jis mane – beskaitančią.

Pabudęs iš gilaus miego Kūdikėlis atsimerkė... išvydo nuostabų moters veidą, tokį gražų, kad nebūtum galėjęs pamiršti... Tai buvo jo Mamos veidas: jį iš karto pažino, nors anksčiau niekada nebuvo matęs (kai esi įsčiose, mamos veidą tik jauti ir įsivaizduoji dėl paslaptingų meilės ryšių…).

Knyga vos penkiasdešimties puslapių, tačiau kokį platų dvasios spektrą išlieja šis dieviškumo atsiskleidimas mums, žmonijos „piemenims“, gavusiems per kartų kartas šią džiugią žinią, nešančią realų suvokimą, kad tai vyko ne kažkur seniai, o čia ir dabar. Tai ne prarasto laiko prisiminimas. Autorius trokšta mums atskleisti, jog tai visuotinas, gyvas, laikinumo neprarandantis procesas – dangaus nužengimas į žemę.

Kas yra prakartėlė, jos samprata? Kur ji statoma? Atsakymas dviejų dalių sugretinime. Pirma – tai vidinis  pasaulis, apmąstymai, stebint išorinį. Antra – tai sodri barokinės prakartėlės „architektūra“, su šventišku, triukšmingų žemiškų pramogų demonstravimu, kurios centras –  Kūdikio gimimas. Kuriamas biblinis dieviškojo Sūnaus gimimo scenos modelis, su visais bibliniais personažais.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio gerbėjams bus malonu sužinot, kad prakartėlių tradicija prasidėjo dar 13 a. nuo šio didžio šventojo, kuris pirmasis sugalvojo atkartoti šventų Kalėdų įvykį –Jėzaus gimimą Betliejaus tvartelyje.

Prakartėlių istorija prasidėjo taip: šv. Pranciškus Asyžietis 1223 metais, viešėdamas Grečio mieste, pirmą kartą sugalvojo. Grečio užtiktoje oloje buvo padėta šieno, pastatytos ėdžios, atvesti jautis ir asilas, ir aukojamos šv. Mišios. Bėgant metams ši tradicija išplito po pasaulį.
 
18 a. Neapolio miestas buvo vienas iš didžiųjų Europos sostinių. Čia prakartėlių menas skiriasi nuo ankstesnės tradicijos. Atsirado šio meno žinovų, nes pastatyti prakartėlę – tas pats, kaip išversti Evangeliją į liaudies kalbą, kur, tiek prakartėlėje, tiek Evangelijoje, slypi dviejų didžių veikėjų, Dievo ir žmonijos, susitikimo „drama“.
     
Tokia tad šventų Kalėdų misterija – sandora dieviškojo su žemiškuoju pradu – išskleidžiama šioje nedidelėje, kuklioje knygoje, kurios įvykiai realybėje yra didingi tiek materialiame, tiek dvasiniame kontekste.
   
Puiki knyga, persmelkta švelnumu, ramybe, motiniškumu, padedanti apmąstyti didį Viešpaties apsireiškimo slėpinį, tam, kad  Kalėdos tikrai būtų šventos, džiaugsmingos, palaimingos. Tikiu, kad ir kiti, skaitydami šią knygą, patirs sklindančią iš jos ypatingą šilumą.