Šventasis kraujas ir šventasis gralis

Po sarkastiškos ir gyvybingos U. Eko „Fuko švytuoklės“ (pirmasis copyright‘as ©1988, Italija), ant fantasy ribos balansuojančio, tačiau itin lengvai virškinamo D. Brauno detektyvo (ar trilerio, jei kam nors mielesnis šiandienos žiniasklaidos pamėgtas žanrų „klasifikavimo“ stilius) „Da Vinčio kodas“ (©2003, JAV) ir netgi atvirai spekuliatyvinės bei literatūriniu požiūriu absoliučiai impotentiškos M. Vaito „Ekvinokcijos“ (©2006, D.Britanija), po nesuskaičiuojamų skandalų, kaltinimų plagiatais, ekskomunikavimų ir kitokių rietenų, kilo nenumaldomas noras pažvelgti į viso to ištakas.

Lyg tyčia, viena nežymia proga, gavau dovanų šviežutėlį, dar dažais kvepiantį, tik šiemet pasaulį išvydus,į lietuvišką Alma Littera išleistą „Šventasis kraujas ir šventasis gralis“ ("Holy Blood, Holy Grail”, Michael Baigent, Richard Leigh, Henry Lincoln, ©1982, D.Britanija) vertimą.

Lig šiol buvo tekę daug skaityti ir dar daugiau girdėti apie šią knygą, jau dvidešimt penkerius metus kai kam neduodančią ramybės, o pastaraisiais metais (kartu su komercine D. Brauno „Da Vinčio kodo“ sėkme) sukėlusią dar daugiau sensacingų reakcijų.

Skirtingai nei pradžioje mano minėtos knygos, „Šventasis kraujas ir šventasis gralis“ jokiu būdu nepretenduoja (o ir negalėtų) į jokius grožinės literatūros žanrus. Kaip ir visame likusiame pasaulyje, Lietuvoje knyga taip pat negalėjo susilaukti vienareikšmių vertinimų.

Štai p. Gintautas K. Ivanickas dar 2002-aisis metais, knygai išėjus rusų kalba, nedvejodamas priskyrė knygą (žr. http://www.skaityta.lt/boardbin/article.cgi?page=HolyBlood) „pseudoistoriniams tyrinėjimams“. Tikrai neketinu kategoriškais teiginiais trukdyti Jums mėgautis pažintimi su šia knyga bei susidaryti apie ją savo nuomonę, tačiau drįsčiau pasakyti, jog p. Ivanickas tikrai paskubėjo statyti vežimą priešaky arklio. Akivaizdu yra tai, jog knyga yra didelio, ilgai trukusio, daug kruopštaus triūso pareikalavusio analitinio darbo rezultatas. Tą matome iš gausybės pateiktų bibliografinių duomenų, liudytojų interviu, korespondencijų ataskaitų. Faktai lieka faktais, gi iš jų plaukiančios išvados gali skirtis kardinaliai. Galėtume sulaužyti daug iečių kalbėdami apie autorių pateikiamas tyrinėjimų išvadas, nors... daugel žmonių yra maudęsi voniose iki Archimedo, tačiau tik Archimedas pirmasis sušuko „Eureka“. Daugel žmonių yra gulėję po obelim, tačiau tik Niutonas prakalbo apie veiksmą ir atoveiksmį. Šiuo atveju p. Ivanickas išreiškia kiek primityvoką, tačiau tikrai lietuvišką „snukin davimo“ požiūrį – esą, atoveiksmis lygus veiksmui tik tada, jeigu anas po veiksmo vis dar kruta.

Taigi, kuo ypatinga knyga „Šventasis kraujas ir šventasis gralis“. Kaip jau minėjau, tai ne romanas; tai – studija. Studija, kurioje rasite savo vaikystės personažų aplinką. Čia ir prakartėlė, matoma nauju kampu; čia Roma ir jos veikėjai, čia A.Diuma muškietininkai, ir jų „po dešimties metų“, ir dar po dvidešimties; čia V.Skoto „Aivenho“ dekoracijos; čia ir V.Hugo Gavrošo skersgatviai ir H.Malo pagraudenimai; R. Stivensono „Juodojoje strėlėje“ aprašyta Diko ir Džoanos meilė Rožių karų fone ir Žanos d‘Ark laužas. Juos papildys grafo Montekristo ir žmogaus su geležine kauke šešėliai. Sutiksite ir beveik nūdienos šviesoje vykusių įvykių – I bei II pasaulinių karų momentų, golistinės Prancūzijos, ar dar vėlesnių įvykių istorinių interpretacijų.

Interpretacijos ir išvados – labai paradoksalios. Jos lyg ir logiškos, kita vertus – beveik neįtikimos. Gal patikėti kliudo ilgus metus skiepytos tiesos? Tie, kurių dievas turi Vardą, gali staiga jį sutikti beklaidžiojantį su svetimu pasu kišenėje. Tie, kurių Dievui nereikia nei vardo, nei paso - gali atrasti naują jo veidą. Tie, kurie apsiena be dievo, gali jo pasigesti. Tiems, kurie be dievo negali, gali kiek palengvėti. Žodžiu, skaityti, svarstyti, tikėti ar netikėti – spręsti tik Jums.

Jei jau man pavyko rekomenduoti Jums šią knygą, privalau pasidalinti ir kitais, labiau žemiškais, jos skaitymo potyriais. Kaip jau minėjau, knyga kupina išnašų ir nuorodų; visos jos pateikiamos knygos gale. Be to, apstu žemėlapių, nuotraukų, genealoginių medžių ir kitų pagalbinių iliustracijų, išdėstytų per visą knygą. Faktų ir datų knygoje rasite daugiau, nei kada nors matėte sliekų komposto krūvoje. Išnašos, komentarai ir iliustracijos tiesiog būtinos, norint suvokti ir mintyse sudėlioti tos aibės teiginių ir prielaidų sąveiką ir chronologiją. Čia noriu pagirti leidėjus, susipratusius kietus knygos viršelius aprengti papildomu aplanku. Jis tiesiog idealiai atliko dviejų skirtukų vaidmenį viso knygos skaitymo metu.

Kita savybė – knygos svoris. Išleista ant kokybiško popieriaus (jei ir ne 80g/m2, tai tikrai netoli to; plius dažai), turinti arti 700 puslapių, knyga - sveria! Įpratus knygas „lukštenti“ tualete, su knyga vienoje rankoje ir cigarete kitoje – įpročius beveik teko keisti. Skaitymas dar vienu rakursu priminė vaikystę, kuomet būdamas dešimties ėmiausi „kultivuoti“ kulkinį šaudymą pistoletu. Pistoletas tuomet sudarė daugiau 10% „kultivatoriaus“ kūno masės, todėl valandų valandas teko leisti treniruojantis, ištiestoje rankoje namuose laikant močiutės laidynę ar vandens pripiltą šampano butelį – kad ranka nedrebėtų.

Žodžiu, mielieji, savaitėlę kokia nors forma pavartokite ginkmedžio ekstrakto ar kitų atmintį ir dėmesį skatinančių medžiagų, lygiagrečiai pakilnokite vieną kitą svarstį – ir Jūs jau pasiruošę šauniems įspūdžiams bei absoliučiai kitoniškam žvilgsniui į istorines-politines peripetijas. Gero jums pasiskaitymo.