Sveikas, liūdesy

Fransuaza Sagan (1935 – 2004) (tikrasis vardas Françoise Quirez) – prancūzų rašytoja romanistė, pjesių autorė. Jos kūriniai yra išversti į daugelį pasaulio kalbų. Pirmasis jos kūrinys „Sveikas, liūdesy“ buvo parašytas, kai autorei buvo tik 19 metų, ji buvo ką tik baigusi licėjų. Šis kūrinys sulaukė didžiulio pasisekimo ir visuomenės susidomėjimo, sukėlė nemažai ginčų ir diskusijų.

„Sveikas, liūdesy“ stebina skaitytoją atvirumu, nuoširdumu, tikroviškai tapomais jausmais ir išgyvenimais, subtiliai atskleista septyniolikmetės merginos psichologija. Pagrindinė knygos herojė, Sesilė, iš kurios pozicijos autorė ir pasakoja visą istoriją, gyvena kartu su tėvu, lengvabūdžiu, nuolat meilės intrigomis užsiėmusiu keturiasdešimtmečiu, prieš penkiolika metų tapusiu našliu. Istorija prasideda vieną vasarą, kuomet Sesilė kartu su tėvu apsigyvena kurorte, ir tėvas parsiveda į namus naują meilužę – Elzę. Ji – tokia pat lengvabūdė, per daug apie gyvenimo problemas galvos nesukanti moteris. Neužilgo F. Sagan įpina į istoriją dar vieną ryškią asmenybę – Aną – visišką priešingybę Elzei. Tai rafinuota, tvarkinga, griežta moteris, mėgstanti laikyti valdžios vadžias savo rankose. Ji iškart imasi tvarkyti Sesilės ir jos tėvo gyvenimą: bando sutramdyti jų lengvabūdiškumą, sukišti jų gyvenimą į rėmus, kuriuose ji pati gyvena, o po to nusižiūri ir Sesilės tėvą. Visame romane yra atskleidžiama dviejų priešingybių – lengvabūdiškos Elzės ir rafinuotosios Anos – kova Sesilės tėvo širdyje, kaip kova tarp laisvo, nerūpestingo gyvenimo vakarėliuose ir baruose, bendraujant su linksmais ir nuoširdžiais žmonėmis, ir tvarkingo, įstatymiško gyvenimo aukštuosiuose kultūros sluoksniuose, išsilavinusių ir rimtų žmonių apsuptyje.

Šalia F. Sagan aprašo dar vieną paralelinę istoriją – Sesilės meilės romaną su vietiniu vaikinu, buriuotoju Siriliu. Padedama jo, Sesilė kurpia planą, kaip išguiti Aną iš savo ir savo tėvo gyvenimo ir sugražinti jam tą nostalgišką nerūpestingumą, laisvę. Puikiai nutapoma kūrinyje yra Sesilės vidinė kova: iš vienos pusės, ji norėtų išguiti Aną ir matyti savo tėvą su Elze, kuri jį lengvai, bet nuoširdžiai mylėjo, o iš kitos pusės, jai buvo gaila Anos, kuri po savo griežtumu ir tvarkingumu slėpė ne ką mažesnę meilę Sesilės tėvui.

F. Sagan labai greitai ir skubiai supažindina skaitytoją su įvykiais ir personažais, pradedant skaityti knygą atrodo, kad autorė tarsi kažkur skuba, nekantrauja, paskui, po pirmųjų skyrių, tarsi sulėtėja. Didžiojoje knygos dalyje ji aprašo pamažu vis didėjančią įtampą, kai Sesilė su Sirilio ir Elzės pagalba kuria intrigą prieš Aną, jų konfliktus, išgyvenimus, jausmus, atskleidžia trapų Sesilės vidinį pasaulį, jos pažeidžiamumą, jausmų valdomus poelgius, nuo kurių, jai nežinant, labai pasikeičia kitų žmonių lemtis. Herojus F. Sagan vaizduoja kaip tarp savo jausmų besiblaškančius, savęs nesuprantančius žmones, dėl kurių poelgių kenčia kiti, kad ir tokie pat nepastovūs. Jų jausmai – tarsi ugnies pliūpsniai, tarsi bangos – ryškūs, stiprūs, bet laikini.

Istorijos atomazga – staigi, nelaukta, liūdna, nepaprastai dramatiška. Sesilės intriga suveikia, ir jos tėvas galutinai apsisprendžia: ištrūkęs iš Anos sukurtų gyvenimo rėmų, išsilaisvinęs nuo jos įtakos, jis pasirenka Elzę. Tik tada Sesilė pamato, kokie yra viso to padariniai. Ana, išduota ir sutrypta, išvažiuoja į Paryžių, o Sesilę ir jos tėvą pradeda graužti sąžinė dėl jų poelgio, ir jiedu jau kurpia planą, kaip susigrąžinti Aną, kai sužino, kad ji nusižudė.

Knygos pabaigoje autorė tarsi dar kartą pabrėžia Sesilės ir jos tėvo nepastovumą, lengvabūdiškumą, jų jausmų laikinumą – Sesilė be priežasties išduoda ir palieka mylintį ir laukiantį Sirilį, o jos tėvas palieka Elzę. Grįžę į Paryžių, jie tęsia savo nerūpestingą gyvenimą, pamiršta visus vasaros įvykius ir susiranda naujų „mylimųjų“.

F. Sagan „Sveikas, liūdesy“ pribloškia savo tikrumu, aštrumu, žiauriu beatodairiškos realybės paveikslu, problemomis, kurioms nėra sprendimų, klausimais, į kuriuos visi bando atsakyti, bet niekada taip ir neatsako. Herojai, norėdami lengvabūdiškus santykius paversti meile, be gailesčio patiria skaudžius nusivylimus ir žiaurią mirtį.

Autorė supina žmonių jausmus, jų santykius tarsi daug mažų bangelių į vieną didelę bangą, kuri pamažu auga ir auga, bet, lūžusi ir pradingusi krante, išnyksta – ir lieka tik liūdesys, tarsi šaltas pastovumo simbolis.