Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Strazdo anatomija

Strazdo anatomija Pirmas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, paėmusi knygą į rankas, buvo ryškus ryškus mėlynumas ir keista, gal kiek šiurpoka fotografija su įšalusiais lede drugiais, adatomis ir švirkštais. Jau iš paties viršelio gali suprasti, jog tai, apie ką rašo Alis, bus gilu, išgyventa, širdimi pajusta, romantiška ir skaudu, gera ir bloga, bet tikra.

Knygos pavadinimas „Strazdo anatomija“, mano manymu, yra aliuzija į S. Gedos poemą „Strazdas“. Strazdai abiejų autorių kūriniuose yra vyrai-paukščiai-poetai, bandantys išlaikyti natūralų ir harmoningą ryšį su gamta ir ieškantys gyvenimo pilnatvės net pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.

A. Balbierius tos pilnatvės ne tik ieško, bet ir randa. Jis, kaip paukštis, stebi pasaulį iš aukštai ir sielos akimis fiksuoja nuostabius vaizdus: kaip „mėlyno vėjo pirštai/ perbėga lapų klavišais“ („Salve“), „tūkstančiai sidabrinių mėnulių/ juda dugno danguj“ („Vasaros ežeruos“), kaip paukštį išlydo jūros mėlynas švinas („Paukštį išlydo jūros mėlynas švinas“), ir iš persmeigtos mago širdies išauga pasaulio medis („Melodija apie magą“), kaip ištryškusi šviesa taškosi pakrantėj („Nendrės“), o auksiniai lapai krenta į šaltinio akį („Rudens upėtakis“), kaip ėriukas į žydinčias pievas nusineša nukirstą žynio galvą („Konkistadorai“), žirgas geria rugpjūčio vandenį („Brasta“), pernykštės saulėgrąžos ir senutės sapnuoja žiedo geltonį („Saulėgrąžų pardavėja“), kaip „ištuštėjęs fontanas/ verkia per lietų savo jaunystės“ (Trieiliai. P.93), ąžuolas kumščiu smogia šiaurės vėjui („Kai debesų flotilijos keliaus…“) ir kaip vilnija kibirų dugne geltonas smėlis („Tyla iš arfos“). A. Balbieriaus regimi vaizdai yra paradoksalūs, kontrastingi, bet konkretūs. Kartais atrodo, jog vaizdas yra paimtas iš kokio nors meninio filmo ar nuotraukos.

Aliaus eilėraščių fotografijos yra spalvotos ir ryškios, gal kartais kiek impresionistinės: pasaulyje siaučia mėlynas vėjas („Salve“), kažkur griežia raudonas smuikas („Paukštį išlydo jūros mėlynas švinas“), tamsoje šviečia oranžinė žvakės liepsnelė, tolumoje regėti žaliai sidabrinis peizažas („Baltųjų eilių mėnesienoj“), kažkur važiuoja balti vagonai ir balta apleistis („Žiemos pastoralė“), iššauna mėlyna strėlė („Austechia, terra regis Lethovie“) ir sužydi geltonas žiedas… Visgi šviesios spalvos dominuoja tuose eilėraščiuose, kuriuose jaučiamas gamtos ir žmogaus ryšys. Aliaus eilėraščių vaizdus papildo knygos fotografijos. Visose jose yra gamtos ir civilizacijos elementų. Taip autorius tarsi parodo, jog be dangaus ir žolės nebūtų buvę ir mūsų: „prisirišai daugiau/ prie žolės, prie dangaus negu/ prie savo gyvybės“.

Aliaus pasaulyje nelieka laiko ir erdvės ribų, veikia įvairūs kultūriniai, literatūriniai ir mitiniai skirtingų epochų herojai: atgyja šumerai („Šumero šviesa“, „Mėnulis“), vilkolakiai marmurinėje salėje lošia iš žmogaus gyvybės („Vilkolakiai marmurinėje salėje…“), žalčiai iš akmens amžiaus keliauja per dangų („Žalčiai pro rūką“), liūdnas Don Kichotas mechanizuotame pasaulyje ieško prasmės („Don Kichoto elegija“), išprotėjęs Hefaistas daužos danguj („Tas vėjas viešpatie koks vėjas“), pražysta Renesanso spalvota žvaigždutė („Telefonai tylės kaip ikonos“), per pasaulį keliauja kentauras („Refrenas“, „Arkliavagis“, „Kentauras“) ir amžinas žydas¹ („Žiemos pastoralė“), išprotėjęs Škėmos liftininkas Amazonės džiunglėse ant medžių ieško lifto mygtukų, kad galėtų kilti ir leistis („Škėmos liftininkas“), Bakchas vis augina vynuoges („Vyndarys“), prasmės ieškoti einama į idealiąją Šambalą² („Aš Himalajų krašto neregėjau“) ar Antiką („Baroko žiedas ant lelijos girių“).

Aliaus pasaulio vertybės ir problematika taip pat labai įvairios. Pati svarbiausia turbūt yra civilizacijos ir gamtos sandūra. Nors gamta yra kone vienintelis vertybių šaltinis, ji pasmerkta mirčiai („Varlė ant asfalto“, „Kentauras“). Autorius skusmingai išgyvena dėl skriaudos, padarytos gamtai: dėl nutrinto aukso dulkių lopinėlio nuo drugelio sparno („Neatsargumas“), dėl nukirstos žydinčios obelies (Trieiliai. P. 103.)… Aliaus santykis su gamta yra natūralus ir nuoširdus, gamta jam yra savotiškas autoritetas, nes „nekalba javai/ apie gėrį ir blogį -/ jie auga visoms burnoms“ (P. 90), nes „debesys gegužio danguj/ šiandien daug baltesni/ negu mano siela“ (P. 104), nes „protas šviesėja/ kai kalbiesi – su/ medžio lapu“ (P. 91)…

Aliui didelę reikšmę turi ir netikėjimo Dievu problema. Jis parodo šiandieninio žmogaus sustabarėjimą ir visišką dvasios degradaciją („Tau jau skambėjo“, „Tai standartinis kristus…“, „Kur jūs paskutinės vakarienės broliai…“). Šiuolaikinis žmogus, anot Aliaus, nebetiki Dievu, nebesusibendrauja su pirmaprade gamta, todėl yra vienas ir vienišas, „apaugęs tūkstančiais kaukių“ („Žvelk anąpus savęs“, „Nors mes svetimi“, „Be pavadinimo“). Vienatvė slegia, todėl reikia ir tiesiog būtina susikurti idealą, kad nesijaustum vienišas ir nesuprastas („Pigmalionas“). Aliaus susvetimėjęs ir nebetikintis pasaulis artėja prie apokalipsės („Pavėlavę laivai“). Išsigelbėjimą gali atnešti tik rusoistinis grįžimas į gamtą, nes „gamtos knyga už bibliją senesnė/ senesnė už visas knygas pasaulio“ („Baroko žiedas ant lelijos girių“).

Visgi nihilizmo Alio eilėraščiuose nė per nago juodymą nerasim. Alis ragina “nieko nemąstyti – vien tik būti/ bent amžinybę, bent minutę…“ („Gamta palyti sielą“), nes žmogaus gyvenimas tėra paprasčiausias žaidimas, o jo likimą valdo kitos būtybės („Pokeris“, „Vilkolakiai marmurinėje salėje“). Šiaip ar taip žmogaus gyvenimas žemėje yra laikinas („Refrenas“, „Horizontas“) ir Alis su tuo barokiškai susitaiko. Amžinai netrunkantis yra ir liūdesys, ir skausmas, ir meilė. Alis žavus tuo, jog praėjusiame laike neieško sentimentų, negraudena ir neverkia. Jis paprasčiausiai priima viską kaip žaidimą, o praėjusius dalykus įprasmina kokiu nors minimalistiniu, bet įdomiu vaizdu: „tavo ašaros perlas/ ant mažos grandinėlės-/ tai tik tiek beišliko/ mano meile tavęs…“ („Šilkas“) arba: „mes taip seniai svetimi/ išsaugojom – tik mėnesieną…“ („Nors mes svetimi…“).

Kiekviename eilėraštyje Alis išlieka barokiškai išdidus, spartietiškai ramus ir kantrus bei renesansiškai žmogiškas. Jis pasiryžęs užkimšti indą, iš kurio teka laikas (P. 109), apversti smėlio laikrodį (P. 105), dedikuoti pavasarį, geltoną spindulį virš sniego, kriauklelę mažą, ošiančią visatą, neužmirštuolės žydresį pievoj, sekundžių sniegą ir tai, kas neapčiuopiama…

Paprastai anatomijos būna neįdomios ir šiek tiek nuobodokos. Aliaus „Strazdo anatomija“ yra kitokia: įdomi ir jauki, dvelkianti susikaupimu ir ramybe, kartais lengvu vos juntamu patosu. Geriausia ją skaityti prieš miegą, geriant šiltą pieną su medum ir įsisupus į antklodę, kad pajustum mielą pilnatvę ir jaukią, žodžiais neišsakomą šilumą.

---
¹ Amžinas žydas yra aliuzija į B. Brazdžionio poezijos rinkinį „Amžinas žydas“.
² Šambala. Aliuzija į J. Ivanauskaitės romaną „Kelionė į Šambalą“.
2005-01-25
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Puslapių: 142
Kodas: ISBN 5-415-01731-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-01 17:58
pasagius
Nuostabi knyga. Tokia pati ir recenzija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-26 16:49
Vėjarodė
Ir knygai ir recenzijai – 5 plunksnelės :) Jau keliskart perskaityta puiki knyga vis dar šalia :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-26 08:49
Maumaz
Gerai parašyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą